Ciklo NICHE sezoną uždarysiantys Vladas Dieninis ir „ugne&maria“: apie mistinį šokėjų kūną ir odą kaip klausos organą

Kotryna Lingienė. Pirmą kartą tekstas buvo publikuotas Lietuvos Muzikos Informacijos Centro portale.

Vienoje ekrano pusėje – Belgijoje gyvenančių Marijos Rasos Kudabaitės ir Ugnės Vyliaudaitės duetas „ugne&maria“, savo muzikoje smuiką paverčiantis balsu, o balsą – tiršta garsine tekstūra. Jų kūryba – tai lėtas, hipnotizuojantis smuiko ir elektronikos šokis, nešamas žemų dažnių gylio ir šilto house muzikos pulso.

Kitoje – kompozitorius Vladas Dieninis, kurio pasirodymai virsta archajiškais ritminiais ritualais. Nuolat eksperimentuodamas su perkusinėmis technikomis, jis kuria garsinį srautą, kuriame klausytojas nejučia nutolsta nuo įprastos šokių aikštelės patirties.

Birželio 5 d. šie skirtingi, tačiau per meilę garsiniam kompleksiškumui susitinkantys kūrėjai kartu su Lyra Pramuk, Berlyne gyvenančia amerikiečių tarpdisciplinine menininke, vainikuos ketvirtąjį šiuolaikinės muzikos ciklo NICHE sezoną Kaune.

Vladas į kino teatro „Daina“ salę grįš su ypatingu bagažu – jis čia grojo dar tada, kai pastatas buvo apleistas ir „nesušukuotas“, tad jo pasirodymas taps savotišku dialogu tarp to, kas buvo, ir to, kas renovuotoje erdvėje nuskambės dabar. Kaune gimusios Marija Rasa ir Ugnė į istorinę erdvę žengia be išankstinių nuostatų – tai ne mažiau įdomu. 

Artėjant NICHE finalui, su atlikėjais kalbamės apie tai, kas lieka iš klubinės kultūros jai traukiantis iš tradicinių erdvių. Apie trapius rituališkus potyrius, įkvėpti galintį pastatų nuovargį ir odą, kuri pasirodo esanti didžiausias mūsų klausos organas.

Ciklo NICHE uždarymas dedikuotas šokių muzikos kryptims ir klubinei atmosferai. Kas jums apskritai šiandien yra elektroninės muzikos kultūra? Tolstame nuo įprastinių klubų, tiksliau, jie neišgyvena, kaip ir nišiniai festivaliai, bet, rodosi, vis dar norisi to naktinio, išsprogdinančio ir vėl surenkančio ritualo. Kodėl jis tebereikalingas?

Marija Rasa: Galbūt klubas nebesineša su savimi senų prasmių, bet tai lieka būdas būti kartu, išgyventi bendrumą intensyviau. Tai momentai, kai garsas išardo vidinę įtampą ir socialinius vaidmenis. Poreikis pabėgti nuo savo dieninių kaukių niekur nedingo.

Mano patirtyje šiandieninė kultūra mažiau remiasi institucijomis, o labiau bendruomenėmis, laikinais susibūrimais ir tarpusavio pasitikėjimu. Būtent todėl naktiniai elektroninės muzikos momentai dabar atrodo dar trapesni ir intensyvesni, nors ir retesni.

Vladas: Šiandienos elektroninės muzikos kultūra gyvybinga todėl, kad ji nėra hermetiška. Čia telpa viskas: marginalus undergroundas, meinstryminės arenų figūros, akademiniai tyrimai ir freaky paaugliai su „nulaužtais“ softais bei ekstremaliomis estetikomis. Žinoma, DI generuojamas turinys ir agresyvus korporacijų noras viską monetizuoti kelia iššūkių, kurie paliečia pačią muzikos kūrimo tradiciją.

Kitas dalykas – kintantys vartojimo įpročiai. Senieji formatai nebeatliepia dabarties poreikių, todėl vakarėliai keliasi į dieną, kavinės erdves, kur daugiau saugumo ir nuspėjamumo. Naktis kuriam laikui atsitraukia. Tačiau ritualo poreikis lieka. Pasak Hanso Ulricho Gumbrechto, žmonės, atsisakydami savo individualumo, kuria „mistinį kūną“, su kuriuo susilieja ir tampa kažko didesnio dalimi. Kai grupė žmonių ilgą laiką juda tuo pačiu tempu, jie suauga į vieną pulsuojantį organizmą. Šis perėjimas iš vienos būsenos į kitą per judesio ir garso sinchronizaciją yra archajiškas metodas, kuris garantuoja kultūros tęstinumą, nebūtinai naktiniuose klubuose.

Koks jūsų santykis su garsu kaip fizine jėga? Ar siekiate, kad klausytojas muziką girdėtų ausimis, ar labiau norėtumėte, kad jis ją pajustų visu kūnu, skrandžiu, oda?

Ugnė: Muzikos klausymas yra labai kontekstualus. Gyvo pasirodymo metu tai be abejonės yra ausų ir kūno kombinacija. Mūsų muzikoje daug žemųjų dažnių, tad subtili fizinė patirtis jų apsuptyje yra labai svarbi, tačiau esmė – geras balansas tarp ausies ir kūno.

Marija Rasa: Galiausiai klausymasis nėra tik ausų funkcija, o viso kūno ir sąmonės. Kai garsas stiprus ir žemas, muzika nebėra dalykas, kurį analizuoji – ji tampa aplinka, kurioje esi. Tačiau mes linkusios tausoti savo ir kitų ausis, nesame „kuo garsiau – tuo geriau“ propaguotojos.

Vladas: Man svarbus garso taktiliškumas. Kurį laiką lankydavausi koncertuose ieškodamas būtent sensorinių prisilietimų – nuo raminančio gongų ošimo iki harsh noise ar ekstremalių patirčių, kai nuo žemų dažnių perkrovos tiesiog supykina. O praėjusią savaitę klausiausi natūralių akustinių aidėjimo sukeltų perkrovų – tai malonus ausų užgulimą generuojantis procesas.

Savo solo pasirodymuose siekiu, kad būtų klausomasi visu kūnu. Oda yra didžiausias klausos organas, tad naudoju ir aštrius, drąskančius garsus, ir gilaus spaudimo žemus dažnius. Tinkamai suderinus impulsus, kūnas ima reaguoti, atsiranda terpė šokiui. Svarbu ir vizualioji pusė – kaip kūno plastika išreiškia tai, ką groju. Ritminė choreografija kartais pati diktuoja, kokia bus pulsacijų sekvencija.

Kiek jums pasirodymo metu svarbi publikos energija? Ar jaučiate, kaip auditorijos kvėpavimas ar judesys keičia grojimą, o gal pavyksta išbūti visiškai panirus į savo vidinius pasaulius?

Vladas: Mane dažnai inspiruoja šokėjai ir jų sprendimai aikštelėje. Jei pastebiu savitą raišką ar pulsaciją, koncerto eigoje pasistengiu tai atliepti. Pasirodymuose nemažai improvizacijos, tad galime kartu su auditorija kurti įvykį čia ir dabar.

Būna, matau, kad žmonės dūsta, pavargo, o pas mane dar numatytos trys aktyvios dalys – tada tenka stabdyti savo entuziazmą ir duoti jiems atsikvėpti. Kartą grojant traukinio vagone žmonės taip sinchronizavosi, kad grindys pradėjo siūbuoti aukštyn žemyn – tai neįtikėtinas jausmas.

Tačiau kartais groju labai intravertiškai, be akių kontakto. Panyru į tėkmę, kuri neša kaip sapne. Klausau savęs tarsi iš šono, matau savo rankas, bet jos groja lyg be mano valios pastangų. Tai solo formato prabanga – galimybė eksperimentuoti su pačia percepcija.

Ugne, Marija Rasa – kaip jums? Ir kaip pasirodymo metu komunikuojate tarpusavyje?

Marija Rasa: Publikos energija mums tampa paties pasirodymo dalimi. Svarbiau nei „atlikti“ koncertą mums yra kartu išgyventi momentą, kai auditorija iš tikrųjų atsiveria garsui. O tarpusavyje komunikuojame intuityviai. Ilgiau grojant kartu atsiranda vidinis ritmas: jauti, kada palikti erdvės, kada intensyvinti, o kada norisi greičiau keliauti į kitą kūrinį.

Ugnė: Auditorijos būvis yra neprognozuojamas fenomenas. Kartais atrodo, kad visos sąlygos ryšiui yra, bet jis neįvyksta, o kitąsyk energija tiesiog tvyro ore. Tai lemia viskas: laikas, vieta, žmonių nuotaika, oras ar net mėnulio fazė.

Vladai, simboliška, kad „Dainoje“ grojai ir prieš rekonstrukciją 2022-ųjų rudenį. Ką pameni iš to vakaro ir ko tikiesi dabar?

Vladas: Labai mėgstu „nesušukuotas“ erdves su praeities antspaudais. Man patinka per vaizduotę rekonstruoti vietas, užsikabinant už išlikusių dekoro ar funkcinių elementų. „Daina“ buvo būtent tokia. Nors salė buvo tuščia, aido buvo keistai mažai – tada supratau, kad koncertas pavyks.

Nors tąkart nusiteikti buvo sunku – prieš savaitę buvau palaidojęs artimiausią vaikystės draugą. Emocinių resursų beveik nebuvo, stovėjau prieš sausakimšą salę nesuvokdamas, ką čia darau. Tačiau grojant pajutau neįtikėtiną palaikymą ir koncentraciją. Man atrodė, kad jis yra kažkur čia, mane tiesiog užliejo energijos banga. Tai buvo vienas geriausių mano pasirodymų, savotiškas mistinis patyrimas. Dabar nebežinau, ko tikėtis, bet norisi šią vietą patirti jau kitaip, atnaujintą.

Ugne, Marija Rasa, kas svarbiau jums: vietos istorinis sluoksniškumas ar švari estetika ir techninis tobulumas?

Marija Rasa: Vietos atmintis kuria visai kitokį santykį su tuo, kas joje vyksta. Techninis kokybiškumas malonu, bet architektūros nuovargis ar senų funkcijų pėdsakai sukuria atmosferą, kurios neįmanoma suprojektuoti nuo nulio. Visgi galiausiai svarbiausia yra bendruomenė, kuri tą vietą užpildo. Be žmonių erdvė lieka tik tuščiu indu.

Ugnė: Antrinu Marijai – vieta turi savo krūvį, bet viskas formuojasi per tai, kaip bendruomenė ja rūpinasi ir kokias vertybes aplink ją buria. Beje, mes abi esame gimusios Kaune, bet vaikystėje išsikraustėme, o vėliau išvykome į Briuselį. Su pačiu „Dainos“ pastatu specifinio ryšio nejaučiame, tad matome jį kaip neutralią teritoriją, kurioje per muziką kursime naują dialogą su savo gimtuoju miestu.

Kino teatras „Daina“ dešimtmečius projektavo svetimas istorijas, o žiūrovų patirtis čia buvo gana statiška. Dabar ekrano nebėra. Ar žiūrite į „Dainą“ kaip į dar vieną instrumentą, ar kaip į partnerį, diktuojantį tempą?

Vladas: Erdvė man niekada nebūna tuščia. Esu ambience koncepcijos fanas, mėgstu patirti erdves per jų atmosferinį kompleksiškumą. Kai susijungia garsas, šviesa, kvapas ir temperatūra, įvyksta juslinio malonumo fenomenas. Įdomiausia, kad žengus žingsnį iš tos vietos, viskas baigiasi. Dirbdamas prie garso projektų visada atsižvelgiu į jau egzistuojančią atmosferą, bet visko nesukontroliuosi – atsitiktinumas yra esminis. Kažkada koncertuodamas pamačiau merginą, kuri pirmoje eilėje tiesiog atsistojo ant galvos – tai visiškai pakeitė mano grojimo eigą. Tad „Dainą“ interpretuoju kaip orkestro duobę, į kurią neaišku kiek instrumentų bus atgabenta ir koks kūrinys ten nuskambės.

Vladai, rašai muziką teatrui ir šokiui, kur ji yra tik vienas elementas iš daugelio. Kaip ši patirtis konvertuojasi į solinę kūrybą?

Vladas: Stengiuosi šias sritis atskirti. Solo kūryboje noriu išgryninti ritminės muzikos funkcionalumą, pabūti „bio robotu su paklaida“ mašinų muzikos pasaulyje. Tiesa, kartą šios sferos susimaišė. Buvau pakviestas groti į vieną Vilniaus vakarėlį, bet supratau, kad galvoje plaukioja tik atmosferinės idėjos, kurias tuo metu kūriau spektakliams. Rezultatas buvo toks: pilnas klubas žmonių stovėjo ir laukė, kada įsijungs „bytas“ ir bus galima šokti, bet jis taip ir neįsijungė – visi tiesiog gražiai lingavo. Po pusvalandžio baigiau šį performansą.

Kalbėjimas apie muziką man taip pat yra kūrybos forma. Seniau erzindavo, kad tai atima laiką iš muzikavimo, bet dabar matau, kad mąstyti, skaityti paskaitas ar inicijuoti projektus yra tas pats pažinimo troškulys. Tai natūrali duoklė bendruomenei – palaikyti informacijos perdavimo ciklą.

Paskutinis klausimas visiems. NICHE ciklas tyrinėja įvietintą muziką, kuri išnyksta kartu su vakaro aidu. Ar sutiktumėt, kad kiekvienas garsinis patyrimas yra unikalus? Kiek svarbu tą momentą užfiksuoti fiziniu pavidalu?

Ugnė: Garso efemeriškumas ir patyrimas „čia ir dabar“ yra labai individualus. Garsas keliauja per emocijas, per mūsų dėmesio sutelkimą į dabartį. Užfiksavimas yra visai apie ką kitą – tai pasirinkimas, konstruojantis visiškai kitokią klausymosi patirtį.

Marija Rasa: Be abejonės! Kiekvienas patyrimas unikalus, net jei kartojasi tas pats garsas ar vieta. Skiriasi žmonės, jų būsena, net dulkių kiekis ore ar erdvės akustika. Leidyba mums svarbi tiek, kiek ji pratęsia patirtį kitu formatu, bet tai nėra to paties momento užfiksavimas.

Vladas: Tas sapniškumas man labai artimas. Vietos, kuriose gyvename, pilnos garsinių vaiduoklių – praeities pokalbių ar muzikos aidų. Ilgainiui prisijaukinau garso kaip laikino objekto idėją: sukomponuoti aplinką dėmesio pagalba, o išklausius – paleisti. Mėgaujuosi garsais suvokdamas, kad jie man nepriklauso. Todėl per 9 metus solo veiklos nesu išleidęs koncertuose skambėjusių kūrinių. Man patinka, kad ateities skambesys nėra aiškus.

Kauno menininkų namų pristatomo šiuolaikinės muzikos ciklo NICHE sezono uždarymo renginys birželio 5 d. vyks kino teatre „Daina“ (Savanorių pr. 74, Kaunas). Bilietus įsigyti galite čia.