Tyliai garsūs plojimai
Vidmantas Kiaušas
Advento laikotarpio renginiai Kauno menininkų namuose
lankytojams dovanojo poeziją, liaudies dainas ir Giedriaus Kuprevičiaus kūrybą.
| Nuoširdžiausiais aplodismentais tapo tyla |

„Šiandien širdį pasivaikščiot išleisiu“, – šiais poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais aktorė Dalia Jankauskaitė gruodžio 6 d. pradėjo tokio paties pavadinimo dainų ir poezijos vakarą. Renginio metu darniai, viena kitai atitardama, šnekučiavosi poezija ir liaudies daina.
Liaudies dainas ringavo Juozas Rimas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, grojimo obojumi meistras. Laisvai, atvira širdimi jis giedojo apie mielojo besiilginčią mergelę, aukštai lakiojantį sakalėlį, vėlgi rankas laužančią mergelę.
Jeigu kas pasakys, kad solisto baritonas buvo pažvarbęs, atsakysime – liaudies dainos ne vien aukštosiose menėse skamba. Jeigu atsiras priekaištaujančių, kad kartais buvo sunkoka suprasti žodžius, pateisinsime – ne artikuliacija nulemia liaudies patirčių atsivėrimus.
Kai nuskambėjo Jono Strielkūno „To neturi jauni“ posmai, salėje įsivyravo gegužės mėnesį mirusio poeto atminimo atmosfera. Aktorė D. Jankauskaitė priminė garsųjį poeto eilėraštį „Aš tą kraštą seniai bemačiau“ ir nebežinojai, kur nuvestų poeto „Naktiniai sodai“, ką papasakotų „Vaikystės elegijos“, kur susitiktum „Trečią brolį“, su kuo skaitytum sonetus apie meilę, kur ieškotum nugrimzdusio varpo...
Natūraliai paprasta, emocionali, jautriai išgyventa D. Jankauskaitės deklamacija nuvedė žiūrovą į Poezijos žemes. Tam, kad ne vienas parpūškavęs namo apsidairytų po butą, ieškodamas tarp laikraščių užmesto poezijos tomelio.
Išskirtinis dainų ir poezijos vakaro „Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu“ bruožas – ilgos pauzės po dainos ar eilėraščio. Žiūrovai taip paniro į apmąstymus, jausenas, prisiminimus, kad pačiais tikriausiais, nuoširdžiausiais aplodismentais tapo tyla.
| Atsikirpk, bičiuli, gabalėlį dangaus |
2003 m. Įsimintiniausiu Kauno menininku išrinktas kompozitorius Giedrius Kuprevičius gruodžio 9 d. vykusį savo kūrybos vakarą pradėjo kvietimu pabendrauti ir linksmai, ir mąsliai: „Nekvatokime per adventą iki užspringimo, bet ir nevirkaukime iki uždusimo“.
Maestro G. Kuprevičius programą pradėjo lėta improvizacija, tačiau fortepijonas netruko sugausti lyg vargonai: pasigirdo klasikinių Mišių fragmentų aidai, kuriems atliepė pro užuolaidų plyšelį vos matomas snaigių skrajojimas. Betrūko ausiai mielo žingsnių gurgždesio per pusnis, tačiau kompozitorius atliko grakštų viražą – perskaitė du kūrinėlius iš rašomos knygos.
Autentiškuose pasakojimuose „Pareiga atlikti pareigą“ bei „Stravinskis ir dangčiai“ autorius prisiminė tėvą, savo vaikystės muzikines patirtis. Tuo, jog autorius puikiai valdo plunksną, galima įsitikinti perskaičius jo esė knygas „Atbuli metai“ ir „Juk pasakyta“.
Pianistė Audronė Eitmanavičiūtė ir solistė Sabina Martinaitytė tą vakarą nardino į istorijos sūkurius, išpažino karališkos didybės vienatvės skausmą. Skambėjo arijos iš G. Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“. Šios operos fragmentai ne kartą dainuoti tarptautiniuose festivaliuose Italijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Čekijoje.
Ar galima įsivaizduoti G. Kuprevičiaus kūrybos vakarą, kuriame nebūtų užsimenama apie garsųjį miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“? S. Martinaitytė su savo studentais tą vakarą atliko ir klasikinę dainą „Kregždutės, kregždutės...“. Nekantravau, kada uždainuos visa salė, tačiau kažkodėl tylėjo poetas Gintaras Patackas, kuris kadaise elektroninės muzikos grupės ‚ARGO“ programai „Mėnulio kupė“ parašė daug dainų tekstų. Teko laukti pažadėtos premjeros – ciklo „Vienadienės Tėvynės dainos“. Nepaisant pavadinimo dviprasmybės, nei tos dainos buvo vienadienės, nei kada savo Tėvynę pašauksime vienadiene...
Tenoras Mindaugas Zimkus su Kauno styginiu kvartetu (Karolina Beinarytė – I smuikas, Dalia Terminaitė – II smuikas, Eglė Karžinauskaitė – altas, Saulius Bartulis – violončelė) atliko šešis ciklo „Vienadienės Tėvynės dainos“ kūrinius, kurie vienus klausytojus santūriai nustebino, kitus – pastebimai nudžiugino. Žavėjo tenoro gebėjimas atlikti net sunkiai įgyvendinamą kompozitoriaus sumanymą – prasmingai išdainuoti abėcėlę. Ciklas pasibaigė daina „Nostalgija“ (G. Patacko žodžiai), tačiau klausytojai ilgesingai nedūsavo, kūrybos vakaras jiems patiko. Nenustebčiau tuos pačius veidus pamatęs ir per G. Kuprevičiaus oratorijos „Lux Aeternis“ („Amžinoji šviesa“) premjerą, kuri įvyks kitąmet, Sausio 13-ąją, 19 val. Kauno Sporto halėje.