Alvydo Urbano nuotrauka

Fotomenininkas Mindaugas KAVALIAUSKAS

(pristatė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius).

Už nuopelnus garsinant Lietuvos fotografiją, festivalio „Kaunas Photo“ organizavimą ir fotografijų albumą „Kražių portretas“ (Kaunas: „Šviesos raštas“, 2010).

Esate ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje garsaus fotografijos meno festivalio „Kaunas Photo“ organizatorius. Kokias šiuolaikinės fotografijos tendencijas išryškina festivalio renginiai?

Ačiū už komplimentą mūsų festivaliui, tačiau žodžiai „pasaulyje garsaus“ tinka tol, kol kalbame apie meno bendruomenes Europoje ir už jos ribų. Alainas Desvergnesas, vienas iš Arlio fotografijos festivalio pradininkų, sakydavo: „Mus garsina ne turtai, mes – įdomūs“. Siekiu, kad taip būtų atsiliepiama ir apie „Kaunas Photo“ festivalį.

Anksti supratau, kad yra dalykų, kurie verti pamatymo, diskusijos, nors tai ir nėra mano kūriniai. Todėl ėmiau organizuoti „Kaunas Photo“, kuruoti „F Galerijos“ ir užsienio festivalių parodas. „Kaunas Photo“ yra ta platforma, ant kurios noriu dėlioti šiuolaikinio fotomeno žemėlapius.

Šių dienų fotografų, kurie naudoja atvaizdą kaip kūrybos priemonę, ieškojimai jau kitokie nei pasirodžius Henrio Cartier-Bressono albumui „Lemiamas momentas“, klestint psichologiniam portretui.

Pasirinkdamas festivalių temas bandžiau apibrėžti bendrus XXI a. fotografijos kontūrus, svarbiausius bruožus: didesnį jautrumą daiktų pasauliui nei dvasinėms jausenoms (2004), laiko, pavidalų, traktuočių svarbą (2006), polinkį į mistiką, iliuziją (2007), humoro, ironijos, sarkazmo, ezopinės kalbos atsivėrimus (2008), naujojo amžiaus kryptį – įvairių praktikų, jausenų, žanrų, koncepcijų, medžiagų bei technologijų fotografinį perdirbinį (2009).

Šių metų „Kaunas Photo“ festivalio tema „Duetai ir Dvikovos“ norėjau akcentuoti keletą momentų: fotografų polinkį į dvilypumą, lyginamąją analizę, ribų ir briaunų paieškas.

Kaip manote, kodėl būtent tokios fotografijos kryptys susiformavo naujojo amžiaus pradžioje?

Šiuolaikinę fotografiją visada laikiau vienu sudėtingiausių meno fenomenų. Laimei, prieš pradėdamas rengti festivalį, metus praktikavausi Lozanoje, Eliziejaus muziejuje, kurio vadovas Williamas Ewingas parengė daug knygų apie fotografijos žanrus, stilistiką. Iš jo mokiausi stebėti, analizuoti, struktūrinti. Per pastaruosius du dešimtmečius fotografija išgyveno technologinius, o joje vaizduojamas gyvenimas – politinius, socialinius, ekonominius perversmus.

XXI a. daug lemia paprastas ir juokingas kriterijus – fotografo gebėjimas fotografuoti tai, kas sunkiai pasiekiama. Sovietmečiu, kai nebuvo galima fotografuoti lėktuve, buvome ribojami. Ir dabar fotografai, savo darbuose vaizduojantys materialų pasaulį, dažnai pasijunta nepageidaujami.

Pergalė pasiekiama, kai pavyksta (kitąkart ir be aiškaus stilistinio braižo) sukurti seriją, pasakojimą. Pavyzdžiui, jeigu Kuveitas draudžia fotografuoti veidrodiniu fotoaparatu, žinoma, kad fotografai stengsis gauti tokios visuomenės atvaizdų. Fotografija yra tarsi būdas pareikšti savo poziciją, teisė kovoti už atvaizdą.

Gera fotografija šiandien dažnai vaizduoja privatumą, intymumą, nes dėl estetinių, moralinių ir politinių įvaizdžių cenzūros netelpa į tradicinės žiniasklaidos rėmus. Esama ir kitokios kūrybos: sufabrikuotų peizažų, veiksmo, natiurmortų, pozuotų portretų. Juose mistifikuojamos vietos, daiktai, fenomenai, žaidžiama mūsų fantazija, patirtimis. Tačiau fotografijose nebeliko vietos tradicinei XX a. romantikai.

Ar lietuviška fotografija tebėra populiari užsienyje?

Tai – ir džiaugsminga, ir skausminga tema. Jeigu atsakymą grįstume kalbomis, rašiniais, reportažais apie mūsų menininkų svarbą užsienyje, galėtume pamanyti, kad mes – pasaulio fotografijos čempionai. Tačiau kas vyksta pasaulio fotografijos sostinėse: Paryžiuje, Arlyje, Hiūstone, Portlende, Pekine, Prahoje, Romoje? Lietuviškos fotografijos paieškos ten bus sėkmingos, jeigu žinosime, kokioje bibliotekoje yra mums reikalinga knyga.

Esame įpratę skirstyti fotografus pagal tautybę. Prancūzijoje ar JAV pirmiausia pastebimas fotografijos aktualumas, o tik tada smalsaujama, kokios šalies atstovas yra jos autorius. Vakaruose klasikinę Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Požerskio fotografiją žino tik vienas kitas specialistas. Mūsų autorių darbai yra didžiulė retenybė parodose. Deja, nepasakyčiau, kad esame populiarūs.

Susidomėjimas klasika yra išsikvėpęs. Kuratoriai, kolekcionieriai, kurie abiejose Atlanto pusėse energingai palaikė mūsų fotografus, jau džiaugiasi užtarnautu poilsiu. Muziejuose, galerijose dirba jaunosios kartos atstovai, kurie kartais net nežino, kas yra „Lietuvos fotografija“. Reikės daug energijos ir laiko, originalių atradimų, kryptingo organizacinio darbo, kad atkurtume lietuviškos fotografijos mitą.

Centrinėje Europoje šiuo metu stipri čekų, slovakų, lenkų fotografija, garsėja Helsinkio mokykla, danų fotožurnalistika. Negalima sakyti, kad problema kyla vien dėl konkurencijos. Mūsų fotografija šiuo metu išgyvena pereinamąjį laikotarpį, yra praradusi vieningo fenomeno vardą.

Mes mažai skiriamės nuo čekų, vokiečių ar net prancūzų fotografų, tačiau visi vaikštome po vieną. Bendrą stilistiką galima įžvelgti tik internetinėse bendruomenėse, fotografijos klubuose. Tenka konstatuoti, kad liko mažai lietuvių fotografų, kuriuos galiu įtraukti į pagrindinę festivalio „Kaunas Photo“ programą.

Įsimintiniausio Kauno menininko titului esate nominuotas ir už fotoalbumą „Kražių portretas“. Kokie šio darbo kūrybiniai potyriai?

„Kražių portretas“, pradėtas 2001 m., leido vėl pajusti, kad gyvenu Lietuvoje. Dar tikresnėje nei ta, kurią palikau 1997 m., kai išvykau studijuoti. Kaip patarė Robertas Capa, Kražiuose fotografavau gyvenimą iš labai arti. Pasak jo, jei fotografijos yra nepakankamai geros – fotografuodamas buvai per toli nuo žmogaus, veiksmo. Tiesa, veiksmo „Kražių portrete“ lyg ir nebuvo.

Laiką su Kražių gyventojais leidau darydamas maždaug tai, ką ir jie, tik visada vienoje rankoje turėdavau fotoaparatą, o kitoje – diktofoną. Fotografavau, kai išsipasakodavome apie savo gyvenimus, kai nebūdavo ką veikti, ką besakyti, todėl ir portretai dažnai „lėti“, bet susieti su įvairiais laikmečio rekvizitais, susitikusių laikmečių ženklais.

Kražių žmonės, kurių gyvenimas atrodė daug vargingesnis nei mūsų, man pasirodė neįtikėtinai „atsipūtę“. Gilų įspūdį paliko jų optimizmas, bendruomeniškumas, sveika materialumo ir dvasingumo pusiausvyra, saugus bendravimo atstumas, saiko jausmas. Jei nebūčiau beveik metus praleidęs tarp Kauno ir Kražių, ko gero, dabar drįsčiau prisijungti prie miestiečių dejonių apie krizę.

Kražių patirtis į šiandieninę miesto tikrovę leidžia žvelgti kaip į humoro šou: kasdien išsikraunantys išmanieji telefonai, nebemadingi nešiojamieji kompiuteriai, be saiko kurą „ryjantys“ automobiliai, kurie buvo įsigyti negalvojant, kad benzinas brangs. O kur dar dejonės socialiniuose tinkluose apie kavinėje užsakytas ir valandą neatneštas salotas? Labai panašu į absurdo pjesę.