Ašarotas rudens veidas tuojau po pietų įkniumba naktin, kurią paskelbia ES direktyvų išprievartautos laikrodžio rodyklės, ir dažnam miestelėnui tingu patikėti, kad mieste garsiau arba tyliau tvinkčioja kultūrinių renginių pulsas. Kam Kaune nuobodu, kas nenuilsdamas niurzga it pasigavęs chronišką skepsį, išrašau receptą: eikite ir klausykitės, žiūrėkite, dalyvaukite!

Renesanso kultūra, neatsiejama nuo humanizmo, Lietuvą iš savo lopšio Italijoje pasiekė XV a. ir klestėjo iki XVII a. vidurio. Muzikos ir muzikos globėjos šv. Cecilijos dieną, taigi – lapkričio 22-ąją, Kauno menininkų namuose įvyko tęstinio projekto (iš dalies finansuojamo Lietuvos kultūros rėmimo fondo ir Kauno miesto savivaldybės) „Tūkstantmečio aidai muzikoje“ muzikos ir literatūros programa „Reveransas Lietuvos Renesansui“. Kai į sceną kukliai užkopė gitaros virtuozas Artūras Kelpša, per žiūrovų salę lėtai, iškilmingai įžengė bosas-baritonas Nerijus Masevičius, kuris pasisveikinimui padainavo Orazio Vecchi’o „Džiaukimės visi“. Tada, kaip iš paslaptingo renesanso dailininko paveikslo ar taip ir neįvardyto damas papuošusio siuvėjo dirbtuvės, plaukte įplaukė grakščios ir elegantiškos aktorė Virginija Kochanskytė ir dainininkė mecosopranas Raimonda Janutėnaitė. Specialistai tepasako, kuo skyrėsi renesanso ponių iš Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos ar Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės drabužiai, mums gi, menkai teišmanantiems apie brokatą bei velvetą, buvo malonu matyti dailiai įliemenuotas moterų figūros.

V. Kochanskytė netruko paaiškinti, kad renesansas visame pasaulyje asocijuojasi su meile, grožiu ir dorybe, o mes, lietuviai, kalbėdami apie šią epochą pirmiausia prisimename legendinę Barboros Radvilaitės, kurios 460-osios karūnavimo metines kompozicija pamini, ir renesanso princu vadinto Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilę. Jaunieji primarijai R. Janutėnaitė ir N. Masevičius originalo kalbomis atliko italų, ispanų, vokiečių kompozitorių kūrinius, tačiau apie autorius bei dainų pavadinimus nutylėjo, po renginio išsiaiškinau, kad pašlovinta žiema, saldžios meilės svajos, noras jausmingai šaukti ir netgi įsipareigojimas nemirti... Buvome ir palinksminti, pašmaikštauta apie siuvėją bei ožį.

Muzikos ir literatūros dedikacija „Reveransas Lietuvos Renesansui“ keliauja per Lietuvą, todėl programos sudarytojams palinkėčiau, kad ir trumpai, papasakoti ir apie muzikinę renesanso kultūrą, nes V. Kochanskytė apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės rašto pasiekimus aiškina plačiai. Nežinia, ar teisingą, bet susidariau įspūdį, kad neatvežtinės muzikos tuo metu sukurta nebuvo. Nežinojimą išpažįstu nerausdamas – programa juk sumanyta kaip šviečiamoji...

V. Kochanskytė, perskaičiusi Motiejaus Strijkovskio poemos „Dorybės šauklys“ fragmentą, priminusi klausai ir širdžiai mielus Martyno Mažvydo bei Mikalojaus Daukšos žodžius, parinko ir mažiau žinomų Andriaus Rimšos, Teodoro Jevlašauskio ar Piligrimovijaus tekstų. Neketinu perrašyti ilgoką vardyną, patikėkite – buvo įdomu. Galop liko pamaloninti ir Barboros (legenda tapusio Jono Jurašo spektaklio, įamžinusio Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“, nebepamatysime, teatrų lankytojai pasižiūrėkite Jono Vaitkaus režisuotą Jono Griniaus pjesės „Gulbės giesmė“ adaptaciją „Barbora ir Žygimantas“) gerbėjai, jų dėmesiui – įsimylėjėlių laiškų ištraukos.

„Reveransas Lietuvos Renesansui“ – marga programa, kuri klausytojams, – o susibūrė solidesnė publika negu per dainuojamosios poezijos ar džiazo vakarus, – patiko, nors, man regis, pristigo emocionalesnio ryšio tarp esančiųjų salėje ir atlikėjų. Vieną akimirką, sekdamas geriau atpažįstamą literatūrinę liniją, užsigalvojau apie žinojimo spragas ir išsigandau, kad nebūčiau pašauktas atsakinėti... Tačiau kalba ne apie tai. Svarbiausia, informatyviai meniškas spindulėlis įsprūdo į mūsų sąmones. Tad renesanso, kurį kažkas pavadino šalimi, kurioje niekada nenusileidžia saulė, kultūros garsintojai atlieka gražų, prasmingą darbą.

Taip smuikininkę Iloną Klusaitę žaismingai apibūdino muzikologė Alina Ramanauskienė, rimtai pridurdama, kad susitinkame su nuoširdžiai atviru, gražiu žmogumi, kad galime pasidžiaugti, kuomet sielos gelmes žaviai atliepia profesionalus grojimas. Pilnutėlė Menininkų namų salė pritariančiai suošė, išvyniojant gėles sučežėjo popierius...

Truputėlį anksčiau „Kūrybos valandos“, įvykusios lapkričio 24 d., vedėja Daiva Lebeliūnaitė pristatė I. Klusaitę (I smuikas) ir kitas „Collegium“ styginių kvarteto muzikantes: Dalią Aleksandravičienę (II smuikas), Žanetą Janonienę (altas) ir Astą Krištaponienę (violončelė), kurios pagrojo Astoro Piazzola’o „Tanguedia III“. Kūrinį atlikėjos paskyrė buvusio I. Klusaitės pedagogo, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojo Kęstučio Ivaškevičiaus atminimui.

„Vienas iš svarbiausių Ilonos darbo su jaunaisiais smuikininkais principų, – sakė vakaro vedėja, – neperžengti ribos“. Tiems, kurie sukluso apie kokią ribą kalbama, netrukus buvo paaiškinta: pedagogas privalo neužgožti mokinio, bendrauti su juo taip, kad pamokos būtų panašios į švelnų palytėjimą. I. Klusaitė: „Manau, kad be galo daug lemia žmogaus charakteris. Jaunuosius privalome mokyti atkakliai siekti tikslo, kantrybės, optimizmo, tikėjimo savo jėgomis, meilės Muzikai, o ne sau. Smuiko pamokos tam labai tinka“.

Kompozitorė Dalia Kairaitytė paliudijo, kad tik maždaug trečdalį pedagogo pastangų vainikuoja raiškūs mokinių pasiekimai, pasidžiaugė, kad I. Klusaitė su kompozitore Zita Bružaite įkūrė kamerinės muzikos rėmimo fondą, o „Collegium“ kvartetas dėmesingas naujajai muzikai.

Mažiau arba daugiau jaudindamiesi muzikavo jaunieji smuikininkai (mokytoja I. Klusaitė) ir pianistai (mokytoja Birutė Kumpikienė), kurių vardus linksniuosime ateityje, o I. Klusaitės (smuikas), Giedriaus Daunoravičiaus (violončelė) ir Motiejaus Bazaro (fortepijonas) trio grojamos „The Beatles“ melodijos nuteikė jaukiai bei viltingai. Tad pritarkime D. Lebeliūnaitės emocionaliam kalbėjimui – šviesos tiek, kiek jos savyje ir kituose įmatome, jaučiame, išgyvename.

Programos pabaigai jungtinis dalyvių orkestras pagrojo A. Piazzola’o „Libertango“. Įdomiausias iš instrumentų – Luko Paltanavičiaus įvaldytas ūdas, kurio stygų virpėjimas dažnam žiūrovui buvo mažai girdėtas, o I. Klusaitė, į kurią, suprantama, pirmiausia krypo žvilgsniai, griežė subtiliai ir moteriškai jautriai.

„Kūrybos valandai“ pasibaigus pakalbinta muzikologė Eugenija Žakienė sakė: „Manau, kad smuikininkės Ilonos Klusaitės griežimas neatsiejamas nuo jos asmenybės. Savitai dera jos stiprumas, ištvermė, valia ir nepaprastas jautrumas, net trapumas, sentimentalumas. Ko gero, toks derinys ir būtų smuikininkės grojimo stilius“.

„Kūrybos valandoje“ skambėjo daug gražios muzikos, girdėjome moteriškų bičiulystės išpažinimų, tad į keletą vyriškesnių klausimų smuikininkė atsakė specialiai Menininkų namų interneto svetainės, kurioje šiuo metu lankotės, skaitytojams.

– Smuiką myliu. Ar jis karalius? Jis draugas, kurį galima apglėbti, priglausti prie krūtinės. Jis šildo ir jaučiu, kaip aš jį šildau. Smuikas rauda, kai man liūdna, nuramina, kai esu įpykusi. Man labai gera jausti jo stygų virpėjimą arti širdies.

– Kad išmoktum groti kokiu nors instrumentu, gali užtekti sugebėjimo atkartoti fizinius judesius, muzikinės klausos, bet kad tuo instrumentu giedotum Muziką – sudėtinga. Kai pamatau jauną žmogų, kuris ne tik girdi, bet jį ir „veža“, – tai man ženklas. Tačiau reikia labai daug dirbti, nes dar niekas negimė jau grodamas (kūdikis moka tik rėkti...). Ir dirbti visų pirma turi pats mokinys. Niekad negali žinoti, kas įvyks su vienu ar kitu jaunuoliu bėgant metams, nes gali prasiskleisti uždaras ir užsisklęsti atviras muzikai žmogus. Nesiimu ką nors nuvertinti arba girti be paliovos, todėl į antrąją klausimo dalį leisiu sau neatsakyti.

– Ainis Kasperavičius, baigęs mokslus Vokietijoje, ten pasiliko gyventi ir dirbti – groja altu fortepijoniniame kvartete „Et Arsis“. Džiugina paskutinė naujiena – jis laimėjo konkursą, kurio prizas valandos koncertas per Kiolno radiją.

Giedrė Mundinaitė baigė magistrantūrą puikaus smuiko profesoriaus Roberto Šrėderio klasėje. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Maastrichte, Olandijoje. Visai neseniai G. Mundinaitė priimta groti garsaus smuikininko Andrew Rieu „Štrauso“ orkestre, šiuo metu koncertuoja Meksikoje, gastroliavo Didžiojoje Britanijoje. Smagu! Tik gaila, kad Lietuvoje jie neturi tokių sąlygų. Tikiu, kad ateityje jauniems žmonėms norėsis gyventi ir dirbti Tėvynėje.

Iš Ilonos Klusaitės CV. Šiuo metu esu Kauno miesto simfoninio orkestro koncertmeisterio pavaduotoja, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos bei Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokytoja. Dirba su studente magistrante ir studentų styginių kvartetu VDU Muzikos akademijoje. Grojimas kvartete „Collegium“, kuris nėra finansuojamas, – laisvalaikio užsiėmimas.

Penktadienis, lapkričio 26-oji, rašytojo Petro Palilionio „Kūrybos valanda“. Išsamų interviu su jubiliatu „Eiti, kur gyvenimas veda“ išspausdino „Nemunas“, kas norite daugiau sužinoti apie poetą ir kultūros veikėją, perskaitykite.

Pianistė Šviesė Čepliauskaitė, ką tik grįžusi iš Norvegijos, pagrojo didžiojo romantiko Frederiko Chopino, kurio 200-ąsias gimimo metines pažymi visas pasaulis, polonezą, mazurką ir valsą, ir tas jautriai lyriškas pasveikinimas buvo labai gražus. Aktoriai Saulius Bagaliūnas ir Liucija Zorūbaitė paskaitė P. Palilionio eilių: Saulius – vyriškai kietai, priebalsės zulinosi vienos į kitas lyg sušalę Aukštaitijos grumstai, Liucija – švelniau, intymiau, subtiliau. Kelių valandų pranešimui pasiryžęs rašytojas Robertas Keturakis persigalvojo ir apie kolegą kalbėjo trumpai, o štai rašytoja Aldona Ruseckaitė ėmėsi neįmanomo, pabandė įmatyti tikrąjį jubiliato veidą, kuris, pasak jos, dažnai slypi po apsimestinio šaltumo, bravūros, pragmatiškumo kaukėmis, tačiau eilėraščiai apie autorių pasako viską ir pasako ką kita... Bet organizuodamas renginius, užsiimdamas leidyba P. Palilionis nenuilstamai kibus, nuolatos ginčijasi, bet galų gale visa tai tik į naudą, pripažino Literatūros muziejaus direktorė.

Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Viktoras Rudžianskas jubiliatui užkrovė sunkiasvorę „Kūrybos valandą“: suvenyrai, dovanos ir gėlės, gėlės ir paslaptingai išpuošti gėrimų buteliai... Sveikintojų nepritrūko kelias valandas, visi svarbūs, bet viena gražaus amžiaus viešnia išskirtinai sujaudino ir nudžiugino jubiliatą. Ji – P. Palilionio mokytoja Genovaitė Garšvinskienė iš Pušaloto. Guvi, šviesaus veido, išmintinga, tikrų tikriausia Mokytoja.

Jubiliatas pašmaikštaudamas dėkojo susirinkusiems, nusirengęs švarką parodė, kad sparnai nuo pagiriamųjų žodžių neišdygo. Tada prabilo rimtai, piktokai aptarė nelinksmą menininkų, ypač išėjusių į pensiją ir persekiojamų valstybės, kad dirba, gauna skurdžius honorarus, situaciją. Jaudindamasis, skubėdamas, lyg norėdamas greičiau užbaigti ilgoką savo „Kūrybos valandą“, P. Palilionis perskaitė keletą eilėraščių ir, rūsčiai žiūrėdamas į V. Rudžianską, pareiškė: patys kalti, kad pradėjote šitą intermediją...