straipsniai

Klaipėdiečių grupė „Atika“, pradžioje vargiai galėjusi pasvajoti apie didesnį populiarumą, po daugiau nei dešimties gyvavimo metų ne tik nekantriai laukiama įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bet ir pritraukia pilnas žiūrovų sales. Buvo laikas, kai, apart mūsų, niekam ji nerūpėjo. Aleliuja Internet bei augančiai kartai, kuriai tapo priimtina bei įkandama mano miglota, švelniai iškrypusi kūryba, – gausėjančiu klausytojų ratu džiaugiasi grupės lyderis Darius Žvirblis.

Prieš Kauno menininkų namuose gruodžio 4-tąją įvykusį koncertą jau kuris laikas buvo skelbiama – bilietų nebėra. Apsukresni spėjo laiku pasirūpinti savo kampeliu, kuriame galės panirti atikiškos muzikos skambesy, tuo tarpu pavėlavusiesiems teko kramtyti nagus ir apmaudžiai grąžyti rankas – kas žino, galbūt jie pražiopsojo paskutinįjį „Atikos“ koncertą.

2009-aisiais išleidus albumą „Himnai ir vėliavos“ su „Atika“ atsisveikino puikiai elektrinę gitarą valdęs Geistautas Špogis bei bosistas Artur Mamin. Apmaudu, tačiau naujas grupės albumas „Geriausia ką turime, iš to, kas liko“ grupės pristatomas trise (šios kilnios užduoties ėmėsi vokalistas D. Žvirblis bei būgnininkas Audrius Šalinis ir neseniai greta jų scenon žengęs bosistas Aurimas Stonys) – sparnus pakėlė ir Geistauto vieton stojęs Remigijus Motejauskas. „Atika“ nuolat kenčia nuo nepastovumo. Gaila, bet būtent dėl to mes neįrašėme genialaus albumo, – juokauja Darius. Ne veltui scenoje jis liūdnai ironizavo: o dabar – daina apie dabartinę mūsų padėtį, liūdną, apgailėtiną, – taip tarus suskambo pirmieji „Kuo mes buvom, kuo mes likom“ dainos akordai.

Tą vakarą skambėjo ne tik kūriniai iš naujai pristatomo albumo (labai kuklaus, visai nekukliai ironiško, užtat nekomerciškai šilto), bet ir seniai klausytojų pamiltos „Atikos“ dainos. Be galo įdomu klausytis, kaip seniausias kompozicijas keičia naujos, per vieną vakarą suvokti, jog būdama scenoje ši grupė mainėsi, ieškojo, augo. Ir vėl skambėjo senoji „Japonės“ aranžuotė, per salę nuplaukė salsvas „Gyvenimų tiesėmis“ skambesys, būgnų šūviams tratant prabėgo Lola, o „Atika“ švelniai ir, kaip pasakytų Fellini, linksmu veidu, bet liūdnomis akimis prašė prisiminti.

2002-aisiais išrinkti geriausia Lietuvos krikščioniškosios muzikos grupe festivalyje „Sielos 2002“, užėmę pirmąją vietą tradiciniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Šaltinis 2003” Raseiniuose, 2005-aisais geriausia Lietuvos bardų grupe Jonavoje pripažinti klaipėdiškiai nesutelpa į vieno žanro rėmus. D. Žvirblio dainų tekstai neretai ne tik užčiuopia svarbiausias būties temas, bet ir provokuoja. Vargiai pavyktų surasti kitus muzikantus, kurie taip natūraliai gebėtų supinti nūdienos komercinius bei pop įvaizdžius, meilę, lyriką ir roko muziką.

– Mano manymu, Lietuvoje viskas vyksta fragmentiškai: gera iniciatyva, puiki idėja, kultūrinis fenomenas paliekamas savieigai, užkraunant nepakeliamus įsipareigojimus, taip luošinant abipusį požiūrį į meną, – teigia jis. O ir dabartinė valdžia taip įkritusi į ekonomiką, kad apie dvasinius dalykus, moralę atrodo lyg ir nepatogu kalbėti, tarytum būties ir etikos klausimai jau išėję iš mados. Visas undergound‘as laikosi ant idėjinių žmonių, kurie tarpusavyje visiškai nebendrauja. Niekas čia nekelia sau reikalavimų, nes nemato jokių perspektyvų. Visos valdžios, kurios buvo, yra ir bus kalbėjo, kalba ir kalbės tik apie skrandį ir komfortą. Jau suformuota klaidinga nuomonė, kad egzistuoja tik aukštoji kultūra ir popsas, tarpinių variantų, o tuo pačiu ir formavimosi proceso kaipo tokio, jau ir nėra. Kalbant apie Kauną, – pats mėgiamiausias „Atikos“ miestas. Čia klausytojai nei išlepę, nei vangūs, nei „nupopsėję“.

– Atiką visuomet įsivaizdavau kaip lygiaverčių muzikantų grupę. Niekada niekam nenurodinėjau kaip ir ką groti, visada pasitikėjau tik intuityviu muzikavimu, todėl „Atika“, pakankamai mažai „dirbusi“ ties dainomis, vienaip ar kitaip „išjausdavo“ muziką. Klausant tų naujų sunkių dainų, man kyla tik viena mintis – tai ne aš, jos visiškai neatspindi manęs. Neslėpsiu, dainos – įdomios, žaismingos, valiūkiškos, kandžios, tačiau ne mano amžiaus, subrendimo, galimybių. Nėra prasmės daryti tai, kas neveda į nušvitimą. Kuriant laukiu tiesos momento, todėl itin pergyvenu, jei grodamas to nejaučiu.

– Siūlau visiems amerikiečių Antlers albumą „Hospice“, Bon Iver, Belle and Sebastian, Iron and Wine, Drive by truckers, Jonsi, Menomena, Wild beasts. Daugelis, kurie nėra susidūrė su indie muzika, žiūrėdami į šiuos pavadinimus, galvoja – na va, alternatyvus rokas – daug gitarų, visi rėkia, žodžiu, metalistai. Aš galiu pasakyti – duokite vaikams prieš miegą jų paklausyti, ir jie vieną dieną už tai padėkos...

O štai pilna Kauno menininkų namų žiūrovų salė atsistojusi skanduoja dėkodama „Atikai“. Scenoje vienišas Darius uždainuoja pirmąsias „Drambliukas atsisveikina“ eilutes, kuriomis visai neseniai reziumavo pačią „Atiką“ – viso gero, mano baltas drambliuk... Tačiau neilgai trukus nutyla ir nusijuokęs šūkteli muzikantams, kad ateitų padėti, nes, esą, be jų negalįs. Ir niekam neapmaudu, kad „Sekmadieniais lyja“. Gal tuomet dar ne pabaiga?.