Vidmantas Kiaušas

Petras Palilionis. Rašytojas J. Grušas. Kaunas

Kauno menininkų namuose veikia poeto, eseisto, vertėjo, radijo ir televizijos žurnalisto, Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininko Petro Palilionio fotografijų paroda „Vardai ir Veidai“. Kai kam buvo netikėta, kiti, nepaisant autoriaus slapukavimo, žinojo, kad buvęs ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, dešimčių kultūros komisijų, komitetų ir kitaip pavadinamų visuomeninių darinių narys ir fotografuoja. Maža to – poetas viešai prisipažino, kad turėdamas daugiau laiko būtų mielai leidęsis suviliojamas fotografijos mūzos.

Gražiai dailininkės Ingos Zamulskienės sumaketuotame kataloge skaitome P. Palilionio žodžius: „Veidas patikimiausias asmens tapatybės garantas. Stipriajai lyčiai jis vyriškumo, jėgos, išminties simbolis. Silpnajai – dažniausiai – vedantis iš proto papuošalas.

Pradėję gyvenimą Veidu, baigiame jį Vardu.

Vardas, tarsi keršydamas Veidui, nepalyginamai ilgaamžiškesnis. Veido, žiūrėk, jau seniai nebėra, o Vardas gyvas ir gyvas, nenueina nuo žmogaus arba žmonijos lūpų.“

Petras Palilionis. Dailininkas V. K. Jonynas ir profesorė A. Jocevičienė. Druskininkai

Antrajame Menininkų namų aukšte atsiduriame dešimčių pažįstamų, žvelgiančių iš fotografijų, apsuptyje. Vienus sutinkame Kauno ar Vilniaus gatvėse, kiti, kad ir kaip būtų liūdna, niekada nebepaspaus rankos, džiugiai nebenusišypsosime pasilabindami, tretieji žinomi tik iš kūrybos, tačiau visi bičiuliškai savi. Aktyvus kultūros žmogus P. Palilionis užfiksavo daug menininkų bendravimo akimirkų ir pagaliau praveria archyvo duris, nors įsiklausę girdime lyg ir neištartą dvejonę: „Nežinau, nežinau, ar verta parodyti daugiau...“

Verta. Poeto Bernardo Brazdžionio gėlėmis nuklotas sugrįžimas į Lietuvą, regis, anapusius stebintis dramaturgo Juozo Grušo žvilgsnis, metų neįveikta padykėliška poeto Juozo Žlabio-Žengės šukuosena, šešėliuotas rašytojo Juozo Baltušio žiūrėjimas, per tylą ataidintys širdingi Justino Marcinkevičiaus žodžiai, kiekvieną kolegų kūrybinį krustelėjimą pastebintis rašytojas ir muzikologas Vytautas Čepliauskas, stoiška aktorės Rūtos Staliliūnaitės šypsena... Nelinksmas sąrašas, tik keletas Vardų, būrelis mielų žmonių į parodą „Vardai ir Veidai“ žvelgiančių nuo vėlių suolelio. Tačiau neapleidžia geras jausmas, kad salikėje esame visi: žiūrintys ir įamžinti, gyvieji ir mirusieji. Toks žaviai simpatingas kauniečių arba Kaunui prijaučiančių (argi P. Palilionis fotografuotų kitokius?!) menininkų, dvasios šviesuolių būrys.

P. Palilionis pristato ir savo artimuosius – tėvus, seserį, savo vaikus, sūnėną, jų nuotraukoms parinkdamas lyg ir nuošalesnį kampelį, jeigu toks būtų nedidelėje erdvėje, o mes naudojamės proga – ieškome Palilionių giminės bruožų panašumų. Nufotografuotų menininkų panašumas nebent toks, kad jie nesibaugina fotoaparato, kurį P. Palilionis bala žino iš kur išsitraukia net gurkšnojant vaisių šerbetą...

Vieni žiūrovai sako, kad paroda „Vardai ir Veidai“ – fotodokumentika (tada pasigendu datų, tiksliau nurodytų vietų, ne inicialų, o pilnų vardų, įdėmesnės korektūros...), kiti atsirenka ir įtaigiai meninių darbų (rašytojas J. Grušas geria arbatą, aktorė R. Staliliūnaitė rankose laiko Mich Albom knygą „Dar bent vieną dieną“...) Kas teisus, atsakyti sunku, ypač pasiskaičiuos postmoderniųjų menotyrininkų, kurie sumaniai ištrina meninės ir dokumentinės fotografijos ribas.

Straipsnis perspausdintas iš www.bernardinai.lt