Milda Kiaušaitė

Neseniai pogrindyje debiutavusi „The Moond Band“ Kauno menininkų namuose (KMN) pristatė savo debiutinį albumą „Ra“. Muzikantai Artiomas Ivanovas, Andrius Grabauskas, Milda Kazakevičiūtė, pritariančioji vokalistė Emilija Vabuolaitė bei grupės lyderis Ignas Andriuškevičius nutarė pasirodyti su trenksmu. Gal tik bėda, kad tas trenksmas vargiai tiko kamerinėje KMN salėje, kurioje geriau skamba akustinė muzika.

                       Tiesa, visą energiją muzikai atiduodantys atlikėjai scenoje buvo tylūs, kiek įsitempę, baugštūs. O ir jų įvaizdis atrodė labiau jaukiai keistas nei provokuojantis, įžūlus. Buvo galima pastebėti, kaip skambant grupės atliekamoms dainoms ne tik jaunimas, bet ir solidesnio amžiaus klausytojai energingai linguoja, kinkuoja ir trepsi, pagauti žaismingų mėnuliečių muzikos garsų, o kažkas salės gale sušunka: „Ignai, nesinervink!“. Sunku nepajusti simpatijos nuoširdžiai paprastiems muzikantams.

                     Tačiau neapsigaukite – „The Moon Band“ muzika įvairiaspalvė, nepaprasta, toli gražu ne blanki ar lengvai nuspėjama. Tiesa, kai kurios dainos skamba familiariai, primena vienos ar kitos grupės skambesį. Nenuostabu – juk mėnuliečiai dar visai jauni, tebeieškantys. Ir vis dėlto jų muzikoje yra kažkas savito, žaviai unikalaus ir kvepiančio tarsi ankstyvo pavasario sapnas. Būtent tokiose dainose kaip „Bill“ bei „Funny day“ matyti kryptis, kuria judėdami „The Moon Band“ sukurtų individualų, išsyk atpažįstamą skambesį.

                     Tačiau net ir labai iškalbinga muzika negali papasakoti visko, ką gali muzikantai...

                      Ignai, per keletą metų nuveikėte išties nemažai – dalyvavote įvairiuose festivaliuose, koncertuose, pristatote debiutinį albumą. Visgi informacijos apie jus nėra gausu. Kas jūs, atlikėjai, vadinantys save „The Moon Band“?

                     Tie pusantrų grupės gyvavimo metų buvo turiningi. Buvo sėkmių ir nesėkmių, grupės sudėties pasikeitimų ir daug darbo. Bet dabar viskas juda gera linkme. Apie kiekvieną mūsų būtų galima parašyti nemažą muzikinės veiklos istoriją – beveik visiems „The Moon Band“ nariams muzika yra ne tik pomėgis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Taip ir susipažinome – lankydamiesi vieni kitų koncertuose. Prieš susiburiant drauge kiekvienas grojome įvairiuose muzikiniuose projektuose. Iš pradžių tapome draugais, vėliau kartu sukūrėme grupę. Mus suburia noras kurti kažką savito, įdomaus.

                     Panašu, kad didelį dėmesį skiriate dainų tekstams, kurie yra ir žaismingai kandūs, ir įžvalgūs. Kuris iš jūsų juos kuria? Kaip gimsta dainos? Ir kodėl būtent angliškai?

                     Dainas kuriu aš. Kaip jos gimsta nežinau iki šiol. Neturiu vieno „recepto“, kaip sukurti naują dainą. Kartais anksčiau atsiranda tekstas, vėliau muzika, o kartais atvirkščiai – gimsta melodija ir pareikalauja jai tinkamo teksto. Kaip ten bebūtų, visos dainos yra apie mano paties mintis, potyrius arba sutiktus žmones. Anglų kalba rašau, nes taip paprasčiau. Gal dėl to, kad nuo mažens klausiausi tik šia kalba atliekamų dainų, pradėjau kurti angliškai. Tam neteikiau didelės reikšmės, o šiandien tai jau tapo įpročiu. Angliški tekstai padeda Didžiojoje Britanijoje, kur mums sekasi vis geriau. Bet jei vieną dieną kiltų noras rašyti lietuviškai, tai nesukeltų keblumų.

                     Albumo „Ra“ dainos nėra monotoniškos, kiekviena skamba vis kitaip. Kokios grupės ar atlikėjai daro jums didžiausią įtaką? Į ką norėtumėte lygiuotis?

                     Tikrai nėra vieno atlikėjo, į kurį norėtume lygiuotis. Mūsų dainos yra skirtingos, nes klausausi labai įvairios muzikos: nuo „The Beatles“ iki Aphex Twin. Labai mėgstu avangardistus Captain Beefheart, John Cage ir daugelį klasikos kompozitorių. Visų grupės narių muzikiniai skoniai gana skirtingi, tai prisideda prie eklektiško skambesio.

                     Ką pats labiausiai vertinate muzikoje? Be ko ji tampa tuščia, beprasmė ar net erzinanti?

                     Labiausiai vertinu pastangas sukurti kažką kokybiško ir įdomaus. Jas nesunku pajusti. Stiliui ar atlikimo technikai neteikiu jokios reikšmės. Mane žavi tiek „Sex Pistols“ energija, nuoširdumas, tiek ir Sergejaus Prokofjevo genialios melodijos bei didingumas.

                     Ar Lietuvoje skirtingos grupės bendrauja tarpusavyje? Ar egzistuoja tam tikra bendra pogrindžio kultūra? Kokio skambesio trūksta lietuviškoje scenoje?

                     Bendravimas tarp muzikantų tikrai vyksta. Mūsų grupė ir gimė iš tokio bendravimo. Glaudžiausius santykius palaikome su „Mountainside“ ir dar keletu grupių bei muzikantų. Manau, kad lietuviškoje scenoje trūksta ne skambesio, o dėmesio kai kurioms grupėms. Mūsų pogrindinė muzika pilna labai talentingų žmonių ir aš tuo nepaprastai džiaugiuosi.

                     Kokia kryptimi „The Moon Band“ ketina eiti toliau? Ar turite užsibrėžtų tikslų?

                     Po truputį kuriame antrąjį albumą, tačiau kol kas laukia daug darbo su pirmuoju. Norisi gerai ir kokybiškai jį pristatyti Lietuvoje, o vasarą planuojame koncertinį turą Didžiojoje Britanijoje.

                     Jei reikėtų apie „The Moon Band“ papasakoti vieną istoriją, kokia ji būtų?