Eglė Eglinis

Šiltą balandžio paskutinę savaitę ėjau į Kauno menininkų namus pasigrožėti šokiu ir galbūt, kaip kvietė organizatoriai, atrasti save per šokį. Lūkesčiai buvo viršyti – patyriau įvairiausių jausmų amplitudę ir atradimą, kad pačios kūnas jautriai reaguoja į kitų judesius. Norisi pasidalinti įspūdžiais iš „Atrastų“.

Pasirodymo pradžioje, tik įėjus į salę, dėmesį patraukė šokėjai, lyg lėlės sutingę scenoje. Muzikai suskambus kurį laiką stebėjau pianistą – tokį vientisą su savo instrumentu, ir su šokėjais. Nejaučiau jo, kaip muzikanto atskirties – jis dalyvavo šokyje, rungėsi su personažais, palaikė ir net koketavo...

Personažai.

Visi lyg iš skirtingų šokio istorijos laikotarpių. Trapi, švelni, tyra, su muzika susiliejanti judesių išraiška, – tokį įspūdį, jausmus kėlė šokėja, kurią įvardijau kaip Mūzą. Ji man asocijavosi su šiuolaikinio šokio pradžia – išraiškos šokiu. Muzika susilieja su judesio raiška, forma ir virsta grožiu. Vėliau šis grožis, kaip ir būna realiame gyvenime, transformavosi, tapo kasdieniškas, buitiškas, nelabai pastebimas. Tačiau jis neišnyko, tiesiog pabuvojo kitose aplinkybėse: nerime, chaose, konkurencijoje, nejudrume ir kaip aukso grynuolis visose jose žibėjo, pulsavo, „užkrėsdamas“ ir kitus personažus.

Mūzos mylimasis buvo vardu Baletas. Jis buvo tikslus, preciziškas, palaikantis ir užstojantis, tuo pačiu atviras naujiems santykiams ir patirtims. Atrodė, kad jis neišsitenka savo asmenybės rėmuose, nori pastumti nematomas ribas ir pasidaryti sau daugiau vidinės erdvės, įkvėpti laisvės. Vis dėl to, jis buvo auklėjamas būti Baletu.

Nepaaiškinamą nerimą, įtampą, norą pačiai daryti staigius judesius  kėlė šokėja, kurią pavadinau Abejone. Iš pradžių atrodė, kad ji yra kaip išbandymas Mūzos ir Baleto santykiams – sukelti nerimą ir abejones. Tačiau ilgiau stebint buvo matyti koks daugialypis ir įvairiaspalvis šis personažas. Ypač tai ryšku buvo talentingai išdėstytose mizanscenose. Abejonė neleido nurimti, užsibūti, per kūną galėjai justi impulsus – eiti, ieškoti, nepasitikėti, tyrinėti, sverti.

Abejonės atneštus jausmus keitė ketvirtasis personažas, mažiausiai realus, tačiau savo didžiule energija įtraukdavęs šokėjus-personažus į bendrą, kontaktine improvizacija paremtą, sūkurį. Atrodė, kad visi šokėjai „prisimatuodavo“ kitų judesius, personažus ir vėl grįždavo į savo judėjimą, bet jau su nauja kokybe. Kiekvienas personažas buvo įdomus savo individualumu, išbaigtumu, tačiau tuo pačiu žavėjo jų noras išbandyti naujas būsenas, susidurti su nežinomybe, įgyti naujos patirties.

Muzikos ir šokio dėka galėjai keliauti skirtingais laikotarpiais ir kartu su personažais išgyventi jų tapatybę bei transformacijas. Pradžioje muzika, judesys buvo harmoningi, melodingi, vėliau krypo į chaotiškumą, lyg ieškojimą kaip išeiti iš rėmų, atsirado elektroniniai garsai, galiausiai muziką užgožė šokėjų kvėpavimas, gimęs intensyvaus kūno judėjimo dėka.

Įtaigumo ir stiprumo suteikė vaizdo projekcijos, kurios statiškai, dinamiškai ir vizualiai įtakojo, papildė, susiliejo su personažų judėjimu ir istorijomis. Pradedant nuo didžiulio taško, kuris buvo panašus į branduolį, esmių esmę ir baigiant tabula rasa – švariu, tyru popieriaus lapu, kuris man asocijavosi su nauja pradžia.

Personažai, rūbai, išraiška, muzika, vaizdas – viso spektaklio metu neleido atsikvėpti išlaikydami įtampą, laukimą bei kažkokį keistą man pačiai norą judėti...

Patyriau kiek daug jausmų, minčių ir idėjų gimsta įvairių menų sintezėje. Juolab, kai nuo scenos sklendžia nuoširdumu užkrečiantys jaunųjų menininkų kūrybiniai impulsai. Bravo ir ačiū, Jaunieji menininkai!

Atrasta per šokį – Eglė Eglinis.