Mielieji bičiuliai Kaune,

nežinau, ar skaitėte praėjusį šeštadienį pasirodžiusį „Laikinojoje sostinėje“ interviu su manimi. Jei straipsnis nepateko Jūsų akiratin, gerai – neieškokite ir neskaitykite jo. Mane jau išspausdinto interviu tekstas (niekada nemačiau jo prieš publikaciją...) pasiekė būnant Vokietijoje ir visiškai suglumau. Nors jau „žurnalistės“ klausinėjamas girdėjau, kad ji aktyviai nusiteikus parašyti straipsnį „kokia bloga kultūrinė padėtis Kaune“, visaip stengiausi priešintis jos nuomonei, o kada perskaičiau interviu, pamačiau, kad jos mintys „sufarširuotos“ į mano atsakymus, o visa tai, ką sakiau gero apie savo gimtą mietą - visai išnyko iš teksto. Ypač nesmagu man prieš Kauno filharmoniją ir Čiurlionio muziejų... Jiems nuo manęs straipsnyje labiausiai „kliuvo“. Apmaudžiausiai, kad visai kitaip mintis dėsčiau: plačiai kalbėjau apie ką tik filharmonijos rengtą koncertą Įgulos bažnyčioje (premjerinį kūrinį, klausytojus, netelpančius bažnyčioje, atlikimo didingumą ir kokybę), ir labai nustebau, kad „žurnalistė“, regis visai nežinojo apie šį renginį. O taip pat konkrečiai pasakiau, kad Čiurlionio muziejus labai išradingai pasitiko gimtadienį su tortu, gėlėmis ir nemokamomis ekskursijomis. Straipsnyje - arba visiškai tai dingo, arba buvo apversta aukštyn kojom. Nekomentuosiu visų kitų interviu „puošiančių“ mano minčių - jos tokios išklibintos ir suveltos, kad net koktu.

Prieš visus Jus jaučiuosi nejaukiai, kad man žurnalistė suformavo tokį „teisuolio teisėjo toną“, nors pačioje pokalbio pradžioje pasakiau, kad nepakankamai visapusiškai pažįstu Kauno kultūrinį gyvenimą, kad galėčiau daryti apibendrinančias išvadas.

Tikiu, kad pakankamai mane pažįstate, kad gebėtumėte suprasti, kad šis tekstas visai nėra mano minčių atspindys, o tik „žurnalistinis“ nesusipratimas.

Visiems siunčiu savo geriausius linkėjimus ir tikiu, kad mūsų bendradarbiavimui ir tarpusavio santykiams šis keistas nesusipratimas neatsilieps.

Rokas

2011-10-06