Vidmantas Kiaušas

Bičiulis, paklaustas, ar ketina dalyvauti susitikime su naujosios Kauno miesto savivaldybės tarybos ir Administracijos politikais bei valdininkais, ironiškai atrėžė: „Ne kartą mačiau, kaip tokių diskusijų šnekėtojų akyse litukai žiba...“

Bičiulis apsiriko. Gegužės 17 d. 17 val. (Įsiminkime datą, valdančiosios koalicijos kadencijai įsibėgėjus, juolab įpusėjus galbūt pravers...) Kauno menininkų namų salėje susibūrusių menininkų ir kultūrai tarnauti paskirtų (kiek iš jų pašauktųjų, parodys laikas) Savivaldybės svečių akyse įmačiau smalsumą. Susitikimą vedusiai KMN vadybininkei Daivai Lebeliūnaitei paklausus, kiek ilgai šnekėsimės, kažkas atsiliepė: „Iki ryto!“ Iš anksto pasakysiu, kad nei fronto linijos, nei barikadų, apie kurias užsiminė vedėja, nebuvo, susėdo keliasdešimt miestelėnų, neabejingų kultūrai bei menams, taikiai pabendravo. Gaila, bet išskyrus kompozitorių Giedrių Kuprevičių, niekas specialiai nepasiruošė, nepagalvojo, ką norėtų pasakyti.

KMN direktorius Viktoras Valašinas pasveikino rečiau bei dažniau matomus menininkus ir Savivaldybės darbuotojus, paaiškino: „Dalyvaujate neinspiruotame, nei valdžios, nei menininkų šauksmo nelieptame pasimatyme. Prieš rinkimus tarėmės susitikti, todėl visi čia esame. Turime apie ką pasikalbėti ar neturime? Jeigu ne, greitai eisime namo, jeigu turime, išsisakykime. Šiandien patylėję, keturis naujos politikų kadencijos metus nezyskime, kad mūsų niekas neklauso, negirdi, neturime kam pagarsinti, kas rūpi“.

Antrasis vedėjas, jis – kompozitorius Giedrius Kuprevičius, neatrodė rūsčiai, tačiau prabilo griežtai: „Mes su naujos kadencijos politikais tradiciškai puolame bičiuliautis, o paskui pradedame bartis. Barikados skirtos gynybai, fronte puolama. Todėl sakau: su kultūra viskas gerai, blogai su valdžios kultūra, valdininkai ne visada žino, kas ta kultūra. Aš nekalbu apie konkrečius žmones, nors Kaune kai kas valdžioje atsidūrė atsitiktinai, mūsų nekviestas, nerinktas. Paradoksalių situacijų Kaune nestinga – būta su antrankiais išvestų valdininkų, kai kas apsirengė policininko uniforma, kad jaustųsi drąsiau. Tai – pakraščiai. Jie rodo nestabilią demokratiją, tolerancijos ir kultūros stoką. Šiandien turime galimybę braukti brūkšnį. Buvo žmonių, kurie nesusigaudė, kas miestui svarbiau, ką reikia finansuoti, o ko – ne. Todėl kildavo įtampų, tam tikrų gestų, menininkų atsisakymų, ėjimo į pogrindį. Menininkai labai jautrūs ir labai matomi žmonės. Ne mažiau matomi ir jūs, politikai“.

G. Kuprevičius pastebėjo, kad pinigų užtenka, tereikėtų juos deramai paskirstyti arba perskirstyti, protingai pasirenkant prioritetus. „Galime kalbėtis apie pinigus, bet tada patylėsime apie kultūrą“, – sakė kompozitorius ir pažėrė tiek klausimų, kad neformaliai į juos atsakinėjant prireiktų puikaus reikalo išmanymo, profesionalios kompetencijos, racionaliai įžvalgaus perspektyvų matymo. Naujoji koalicija intriguojančiai netikėtai susiformavo prieš mėnesį, vyko pareigų ir kabinetų dalybos, po šiai dienai sklando kalbos apie planuojamą savivaldybės struktūros pertvarką...

G. Kuprevičiui rūpi strateginiai klausimai apie miesto kultūros peizažą, kultūros modernumą ir komunikabilumą, Kauno kultūrą pasaulyje ir pasaulio kultūrą Kaune, juolab apie Kauno meno įtaką Lietuvai ir išskirtinai Vilniui.

Menininkai klausėsi įdėmiai, pritardami tyliai kuždėjosi, linkčiojo. Taip, norime nesibauginti pavakariais ištuštėjančioje, vienatvės skersvėjų perpučiamoje Laisvės alėjoje, kurios gyvastį atgaivino atšilęs oras ir į alėją išsikraustę kavinės. Keletas jų – naujai atsidarę, o štai „Pieno baras“ atsikūrė ir vėl priduso, susitraukė, jo vietoje – „Camelia“ vaistinė. Ko reikia Kaunui, kad miestelėnai ne saujomis rytų tabletes, o gardžiuotųsi žvalinančiu pieno kokteiliu?

Kompozitorius-vedėjas ne juokais įsisiūbavo, klausinėjo apie apverktiną memorialinių būstų padėtį, prisnūdusius muzikos muziejus, tarpukario kultūros paminklus, mėgėjų ir profesionalų kūrybos takoskyrą. Laukdamas, kada pastebėsiu kurį nors politiką benubraukiantį ašarą, pagalvojau: kai tiek daug klausimų, patogu. Jeigu valdžios vyrai atsakys į nors vieną, bus gerai.

Po G. Kuprevičiaus nieko nelaukdamas žodį tarė Kultūros bendruomenių ir savivaldos plėtros komiteto pirmininkas Aušrys Kriščiūnas: „Nors kai kuriuos iš mūsų matote pirmą kartą, priešiškumo esama. Nežiūrėkite negatyviai. Na ir kas, kad mūsų nerinkote. Mes – čia. Nes yra vox populi. Kol kas nespėjome padaryti nieko gero ir nieko blogo. Sutikite, tai pozityvu. Jeigu politikai baigia kadenciją nepadarę nieko blogo, jau gerai, – šmaikštavo komiteto pirmininkas. Ir pridūrė: – Į daugelį klausimų, jei būtume išgirdę juos prieš savaitę, atsakytume. Suprantama, galima susirašinėti, bet tiesioginis kontaktas geriau. Sakote, kad pinigų užtenka? Jeigu jums nereikia finansavimo, nereikia ir mūsų. Kalbu grubiai, bet teisingai. Jeigu norite, susitikime dažniau, įpareigokite, ką reikėtų nuveikti, atsiskaitysime, kas pavyksta, jeigu ne – kodėl“.

Kauno meno kūrėjų asociacijos vadovas, rašytojas Petras Palilionis norėjo išgirsti apie planuojamą valdžios struktūrų pokytį, smalsavo, ar išliks departamentai, truputėlį vėliau pageidaus iš politikų lūpų išgirsti, kaip rinkimų programose skirtingos partijos pasisako apie kultūrą, tačiau šurmuliuojanti salė – ne atsakymas...

Kauno kamerinio teatro režisierius Stanislovas Rubinovas žvilgtelėjo praeitin: „Kai 1956-aisiais baigęs Vilniaus valstybinę konservatoriją atvažiavau į Kauną, miestui reikėjo apgalvotos kultūros politikos ir Koncertų salės. Keitėsi valdžios, net valstybės, o kultūros politikos stabiliai nėra... Kalbate: mes, jūs, mums, jums... Nėra nei mūsų, nei jūsų, kultūra, menai čia susirinkusiems vienodai rūpi. Ieškokime būdų, kaip ir ką geriau padaryti. Man gaila, kad Kaunas tapo Vilniaus donoru, daug kūrybingų žmonių išvažiuoja į sostinę ir negrįžta, realizuodami save kitur, menkindami mūsų miesto menininkų pasiekimus“.

Skulptorius Stasys Žirgulis, dvi kadencijas krimtęs politiko duoną, buvo akcentuotai dalykiškas: „Valstybė neturi kultūros strategijos, ką tuomet kalbėti apie miestą. Pateikime valdžiai norų ir troškimų sąrašą, tada spręskime, ką įmanoma padaryti. Nei valdžia mums gali duoti, nei atimti, nepamirškite, kad šių metų biudžetas senokai priimtas. Atvažiavau, nes mane papiktino vykstantys anekdotai. Ar žinote, kokia skulptūra laimėjo Lietuvos krepšinio federacijos konkurse? Savivaldybėje niekas nepasakė prieš, todėl esame vargšai nuo žagrės! Neišmanantiems, neprofesionalams reikia padėti, bet mūsų niekas neprašė, apie patį konkursą trūko informacijos“.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, kuruojantis kultūrą, Raimundas Miladauskas lyg ir sutriko, teišspaudė pora sakinių: „Viešųjų pirkimų komisija nusprendė, kad „Krepšinio liūtas“ geriausias. Vicemeras Stanislovas Buškevičius nepritarė nė vienam pasiūlytam kūriniui“.

Khmmm... Betrūksta miesto valdžios ir „Žalgirio“ arenos valdytojams palaiminti paminklo buvimą, ir nudžiuginsime pasaulį: didžiulis liūtas, koja prispaudęs krepšinio kamuolį, išdidžiai žvelgia į Europą.

Tačiau A. Kriščiūnas be sentimentų sugrąžino į realybę, pasiguodė, kad turime Kauno plėtros viziją, iš Vilniaus „nuleista“ švietimo strategija, mokyklų pertvarkos reikalavimai, o štai kultūros strategijos neturi nė vienas miestas. Kurkime, siūlė politikas, ilgametę kultūros strategiją, pavyzdžiui, penkiasdešimčiai metų. O mes nesėdėsime krapštydami nosių, irgi dirbsime. Norėčiau, kad komiteto sudėtis nesikeistų, kad įdirbį po ketverių metų kitiems perduotume tvarkingai“.

Strategija, tai strategija, kurti, tai kurti, mintyse suniurnėjo ne vienas menininkas, o Maironio literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė nustebo: „Plumpt, ir nukritote iš debesies... Koks kultūros renginių, objektų perimamumas? Įspūdis, lyg pradėtumėte nuo nulio“.

Kol A. Kriščiūnas skėsčiojo rankomis ir dūsavo, kad taip, deja, yra, atsistojo Kauno mero pavaduotojas Povilas Mačiulis, pasiryžęs atsakyti G. Kuprevičiui, kokios numatomos pagrindinės kultūros politikos kryptys, gairės, prioritetai: „Esu jauniausias Kaune ir Lietuvoje mero pavaduotojas. Garbė ir atsakomybė. Pats siūliausi, norėjau kuruoti kultūrą. Kalbėti pradėjome nuo barikadų ir frontų, bet jeigu nesėsime su popieriaus lapu ir tušinukais, nieko nebus, nepajudėsime į priekį. Niekada nepasakysiu, kad vienas ar kitas projektas ar menininkas yra išskirtinis. Nenorėčiau, kad kultūra ir politika susitapatintų. Jauskite atsakomybę ne tik už savo sritį. Jeigu bus suformuota Kultūros ir meno taryba, norėčiau, kad tai būtų pats svarbiausias organas mieste, kur kas našesnis, produktyvesnis, turintis svaresnį žodį negu miesto taryba ar komiteto nariai. O politikai vykdytų tą strategiją, kurią mes visi drauge paruoštume. Šiuo metu mūsų koalicijoje būtina kalbėtis apie bendras programas. Jeigu tai būtų vienos partijos strategija ketveriems metams, galimi nesusipratimai ir net barniai. Pažvelkime į Kauną globaliai, matykime kultūros vystymo perspektyvas“.

Jaunasis vicemeras sakė, kad „Vieningam Kaunui“ rūpi kultūros politikos strategija, o menininkai stiprūs savo srityse, tad reikėtų rasti bendrą vardiklį, vieną kryptį. Kas dar? P. Mačiulis žadėjo, kad liūtas-krepšininkas iki „Žalgirio“ arenos nenužingsniuos, prisiminė dramatišką „Romuvos“ kino teatro likimą, siūlė galvoti, kokia būtų „Romuvos“ kultūros centro perspektyva, kas jame galėtų vykti. „Romuvos“ likimas rūpi visiems miesto menininkams, konflikto baigtis kultūros labui būtų puikus lakmuso popierėlis – Kauno politikai, valdžios vyrai tarnauja miestelėnų labui.

Susitikime dalyvavo ir Kultūros bendruomenių ir savivaldos plėtros komiteto nariai Petras Bingelis, Simonas Kairys, Ona Nijolė Rudgalvienė, Švietimo ir kultūros departamento direktorius Virginijus Mažeika, kuris garsiai neištarė nė žodžio.

Ona Nijolė-Rudgalvienė: „Kultūra gyvuoja tūkstantmečius, neturėtume sakyti, kad kažką pradedame nuo nulio. Pragmatiškoje kasdienybėje kultūra tampa vieninteliu gelbėjimosi ratu. Kalbant apie valstybės ateitį, kertiniai akmenys yra švietimas ir kultūra. Menas, teatras, muzika turi tapti poreikiu nuo vaikystės. Su Kauno filharmonija, menininkais mes organizuojame daug įvairių renginių jauniesiems kauniečiams“.

Petras Bingelis: „Išsiskirstę nežinosime, apie ką kalbėjomės... Tegu naujoji koalicija parašo kultūros programą, numato, ką ketina nuveikti. Bendros frazės nepadės. Visos partijos rašo – prioritetas kultūra... Kaip, patarkite, ją surasti? Kiek metų ir kiek buvo žadančių pastatyti Kongresų salę?“

Laikas spartus. Prisimenu, kad prieš gerą dešimtmetį kalbinamas Kauno valstybinio choro dirigentas Petras Bingelis liūdėjo, kad mieste nėra dideliems koncertams skirtos salės. Kaunas, dažnai lyg ir pasigiriama, savitas miestas. Parašys, pavyzdžiui, kompozitorius Vidmantas Bartulis ne oratoriją „Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto padėka Lietuvai ir jos žmonėms, laimėjus Žalgirio mūšį“, bet kūrinį krepšiniui, bus galima atlikti „Žalgirio“ arenoje. G. Kuprevičius juk nepasibrangino, oratorija „Amžinoji šviesa“, skirta Laisvės gynėjų dienai, skambėjo senolėje Sporto halėje. Tai ką, Koncertų salės miestui nereikia?

Nežinia, ką girdėjo bei mąstė moderniojo šokio studijos „Aura“ meno vadovė Birutė Letukaitė, bet staiga žaviai paklausė: „Atsiprašau, ko mes čia susirinkome?“

A.Kriščiūnas nesutriko: „Pasikvietėte, tai ir atėjome. Mus jau pamatėte, galime pasišnekėti apie orą ir bites...“ Ir pakvietė bendromis jėgomis stabdyti vandalus, neleisti niokoti miestą, naikinti kavines, kaip nutiko „Orbitai“, „Tulpei“, „Nykštukui“... Jeigu reikės, sakė, gulkime po buldozeriais. Kai kurie menininkai gultų, o štai politikų ryžtas, tiksliau – pastabumas, kur ir kada gulti, kelia dvejonių. Užtenka kilstelėti galvą, pasižiūrėti į antstatą-stiklainį šalia centrinių valdžios rūmų Laisvės alėjoje. Priešais savivaldybės langus, kaip pasipiktinusi kalbėjo Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus referentė Dalia Draugelienė, irgi vyksta nežinia su kuo suderinti Juozo Ruzgo skulptūros „Gabija“ užkėlimo ant postamento darbai.

Dailininkas, galerijos Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys apgailestavo, kad susitikimui planingai nepasiruošta, žadėjo, jeigu prireiks, iš naujo kurti kultūros strategijos planą ir nerimavo: sugrius koalicija, vėl viskas dings...

Kodėl, nustebkime, karaliaujant kompiuteriams bei internetui, visokiausios gairės, strategijų apmatai nepaskelbiami, negarsinami, neaptarinėjami. Ar visi tie užrašyti pasiūlymai, pagalvojimai ištrinami ir iš asmeninių kompiuterių?

G. Kuprevičius paprieštaravo, kad jokio scenarijaus bendraujant pirmą kartą ir nereikėjo. Juolab kad žmonės tik apšyla naujose pareigose... „Menininkams, – sakė jis, – lengviau, jie visą laiką dirba, ką išmano, o jums, politikams, valdininkams, teks įsigilinti į mūsų žodžius, išgirsti, neignoruojant padėti. Reikalauju – būkite premjerose, parodose, knygų sutiktuvėse. Visur“.

Kauno filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta paantrino A. Žalpiui: „Susitikti paskubėjome, reikėjo atidėti rudeniop, kada bus planuojamas kitų metų biudžetas. Mane piktina: kurių velnių apie Kauną šnekame blogai? Idėjos geros, festivaliai puikūs. Atgyja Senamiestis, atgis ir Laisvės alėja, nevirkaukime“.

Daiva Lebeliūnaitė sukus apsukus klausė, kas ir ką žino apie paslaptingąją Kultūros ir meno tarybą, kurios buvimas mįslingas net vicemerui Povilui Mačiuliui: „Jeigu bus suformuota Kultūros ir meno taryba...“ (Žr. aukščiau) Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šliažas paaiškino: „Kultūros ir meno taryba naujas darinys savivaldybėje, tai – politinis sprendimas. Kultūros taryba atsirado bendradarbiaujant su kūrybinėmis sąjungomis, ją sudaro 15 žmonių iš įvairių sričių, tačiau nėra nei vieno politiko, nei vieno administracijos atstovo. Viskas juda gera linkme, daug kas įgyvendinama, rengiama bendra savivaldybės strategija, kurioje savo vietą suras ir kultūra“.

Įdomu, kad dialogui kvietęs Sigitas Šliažas užsispyrusiai nepagarsino nė vienos patariamosios institucijos nario, išskyrus nedalyvaujančios Kultūros tarybos pirmininkės Inos Pukelytės, pavardės, nors keletas narių kukliai tylūs sėdėjo čia pat... Atsiliepė vienintelė Aldona Ruseckaitė, kuri siūlė neturėti labai didelių vilčių užkraunant daug darbo visuomeniniais pagrindais. Kitas dėmesio vertas rašytojos pastebėjimas – politikams derėtų pasirašyti Visuomeninės atsakomybės sutartį. Galbūt tada naujos kadencijos valdžios vyrai bei moterys nesimurdytų drumstuose praeities vandenyse, ieškodami strategijų apmatų ar kokių nors projektų mazgelių?

(Kam smalsu, kokia Kultūros ir meno tarybos sudėtis, kurios nežino net garbūs politikai (?!), GOOGLE atsako žaibiškai:

Jonas Audėjaitis, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto dekanas;
Zita Bružaitė, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė;
Gintaras Česonis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas;
Osvaldas Daugelis, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius;
Nomeda Domeikienė, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja;
Gintaras Dručkus, Kauno apskrities archyvo direktorius;
Valentinas Jazerskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos  pirmininkas;
Rūta Kanopkaitė, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus narė;
Živilė Jakaitė, Kauno apskrities pedagoginio muziejaus direktorė,
Ina Pukelytė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanė;
Aldona Ruseckaitė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė;
Dalius Šarakauskas, Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas;
Rimantė Tamoliūnienė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kultūros renginių ir leidybos grupės vadovė;
Gintautas Vaičys, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas;
Andrius Žiurauskas, Lietuvos teatrų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.)

Viena iš įdomesnių susitikimo akimirkų galėjo būti vicemero Stanislovo Buškevičiaus pasakojimas apie per paskutinį praėjusios kadencijos tarybos posėdį įsteigtą Kauno kino studiją ir net, regis, išpeštą paslaptingai plušančių darbuotojų algų finansavimą, tačiau vicemeras retokai bendrauja su nesportuojančiais menininkais... Kažkas pusbalsiu pajuokavo, kad į folklorą greitai įsitarpuos posakis „Kadencijos keičiasi – vicemeras Stanislovas amžinas“, tačiau linksmuolio neatpažinau.

Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, tapytojas Gintautas Vaičys pasiguodė, kad Kaune nėra savivaldybės galerijos, neįmanoma į mažas, dažniausiai privačias erdves pakviesti pasaulinio garso menininkus. Jis dėkojo Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui už supratimą ir paramą, tačiau nukabinėti nuolatines muziejaus ekspozicijas vykstant tarptautinėms parodoms nėra pati geriausia ir lengvai įgyvendinama išeitis. Dailininkas kvietė politikus aplankyti visas kūrybines sąjungas, sužinoti apie menininkų problemas ir džiaugsmus kadencijos pradžioje.

O kur nepriklausoma koncertinė-teatrinė aikštelė, sunerimo Birutė Letukaitė. „Aura“ neturi kur pati vaidinti, ką bekalbėti apie svečius.

Viskas, apie ką kalbėjo menininkai žinoma, ne kartą girdėta, tad neiškentęs Stasys Žirgulis treptelėjo koja: „Kaip iš pirmos klasės! Visi dirbame sunkiai, vargingai ir garbingai. Valdžia negali per mėnesį susigaudyti. Jų įgaliojimai riboti, svarstant biudžetą kultūrai nupjaunamas paskutinis papas... Štai sėdi nunarinęs galvą, susimąstęs Kauno kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ redaktorius Viktoras Rudžianskas. Leidinys marinamas, darbuotojų atlygiai apraudotini. Kokia kalba apie kultūrą, jos sklaidą be informacijos priemonių? Visi mūsų projektai juda taip: kultūros skyrius – komitetas – taryba. Buvo pažadai padėti „Nemunui“, konkrečiai pritarta, deja, viskas ne taip įvyko...“

Ne taip, pritardamas linksi galvą ir Petras Bingelis. O kodėl, vyrai, ne taip? Apie ką galvojote besibaigiant kadencijai, kodėl įsipareigojimų kontrolę pamiršote? Kaip kalbėdami, beje, neprisiminėte ir kaunietiškos profesionalaus meno interneto svetainės www.kamanė.lt...

Giedrius Kuprevičius galop reziumavo, kad susitikimas reikalingas, naujieji vicemeras Povilas Mačiulis ir Kultūros bendruomenių ir savivaldos plėtros komiteto pirmininkas Aušrys Kriščiūnas geranoriški, menininkams reikėtų nesnausti, aktyviai bendradarbiauti. Tik, suabejojo maestro, ar nevertėtų mažinti kultūros vadybininkų gretas, ar nebūtų tikslinga jų atlygių lėšas perskirstyti menininkų projektams?

Surašiau beveik stenogramą. Kas skaitote iki pabaigos, įsitikinote – konkrečiai nenuspręsta nieko. Sakyčiau, kaip šake danguje rašyta, betgi ne – blankios raidės ant debesėlių įmatomos... Atsisveikindama KMN vadybininkė Daiva Lebeliūnaitė pasiūlė: „Organizuokime teminius susitikimus, nelikime prie suskilusios geldos“, o KMN direktorius Viktoras Valašinas tarė: „Kažkas verda, burbuliuoja...“

Iki kito karto! Susitiksime rudeniop, paragausime viralo.