Nors Peteris Høegas viename iš savo romanų sugebėjo fantastiškai tiksliai perteikti Bacho muziką, ne vienas modernus rašytojas įvairiuose kontekstuose mitriai žongliruoja roko dainų eilutėmis, o Patricko Süskindo pjesę pripildė ,,Kontraboso” garsai, tačiau... Kaip jums papasakoti apie džiazą?

             Kaip apibūdinti tingų sekmadienio popietės kvapą, romiai prigesusią Kauno menininkų namų salę? Laisvės alėjoje skirstosi Kaziuko mugės pirkėjai ir prekeiviai, troleibusais rankinėse ir maišeliuose namo rieda pyragai, šaukštai ar karoliai. Visgi susirinkusieji į „Mockūnas – Anderskov Quartet“ koncertą ieško kažko vertingesnio, ne stalčiuje saugomo. Jie žino – džiazo neišsineš rankinukuose. Kaipgi ten sutilptų kantrus fortepijonas, nervingi būgnai, neramūs pučiamieji?

             Scenoje – keturi ypatingi muzikantai. Ypatingi tuo, jog instrumentai jais pasitiki, jiems kalba. Lietuvoje garsaus džiazo atlikėjo Liudo Mockūno rankose žvilga pučiamieji, danų klavišininko  Jacobo Anderskovo pirštais prabyla fortepijonas, suomis Tuomas Ojala dunda būgnais, Eugenijus Kanevičius virpa kontraboso stygomis. Instrumentai dalijasi istorijomis, apsėda muzikantus, kol šie patys tampa jų klavišais, jų stygomis, jų balsu. Kol mes  sėdime salės tamsoje suskliaudę nekantrumą, įtampą ar nuvargimą, vaikiškai laukiame stebuklo. Ir stebisi kažkur palubėje Ekhartas: „Įdomu, su kuo turėjo pasimylėti Dievas, kad galėtų pagimdyti tiek daug garsų?“.

             Tai instrumentai kalba, atlikėjai – tyli. Paklūsta muzikai, tarsi iš tiesų po oda būtų kontrabosas, pėdose – būgnai, ant rankų – klavišai, o gerklėje – varinis liežuvėlis. Jie skamba, o muzika tįsta, tempiasi, kol pradeda lig negalėjimo virpėti, arba giliu atodūsiu iškvėpusi, kilnojasi krūtinėje vasaros bitėmis, lietaus lašais. O tuomet, kai viskas prityla, iš už kampo salvę šauna juodas fotoaparatas. Tarytum kitaip ir negalėtų būti. Klakt klakt. Klakt. Žmonėms juk nevalia kištis, kur garsų nemirtingumas kalba.

             Kalbėkite!

             Prieš jus – tylus, nulenkęs galvą kontrabosas. Kuklus, neklaustas – niekad neprabils. Kantriai išlaukia, pasisako, ir vėl nutyla, toks amžinas ramus keistuolis, jo stygos kvepia medumi. Fortepijonas šiandien neramus, barbendamas klavišais blaškosi skambesyje. Fortepijonas J. Anderskovo rankomis įlindęs sau į galvą kasosi mintis. O pučiamuosius vėju burėse čia atnešė laivai, liūdni drambliai atitrimitavo vandenynais. Varinės L. Mockūno rankos fortepijonui ant peties – kaip draugo atsakas, kaip ginčas ar raminimas. Neramūs būgnai skambčioja stiklinėmis, barbena pirštai nugaras dramblių, fortepijonui kartais pasimetus tylint.

             Kalbėkite!

             Ir jie mums kalba. Ir žodžiais šito nusakyti – nevalia. Kaip dailininkui nevalia papasakoti paveikslo, kaip nevalia ilgėtis vietų, kur niekad nebuvai. Ir muzikantai ligi paskutinio oro virptelėjimo nebylūs, ir nežeria kompozicijų pavadinimų, ir nejuokauja su žiūrovais, ne. Rimties, čia vyksta kiek daugiau, nei šiaip vaidinimas. Čia pasakojimas gyvenimas, čia pykstama, svajojama, ilgimasi, atsiprašoma, čia tapoma ir lipdoma, čia žmonės tampa instrumentais ir instrumentai skamba žmonėmis.

             Tylu. Tik paskutiniai instrumentų kvėpsniai. Tylu.

             Ir tik tuomet pirmasis šūksnis ir plojimai. Kai burtai sklaidosi, kai muzika garbingai išsisakiusi nutolsta garvežiais. Žiūrovai lyg apkvaitę, sugrįžę iš kažkur toli. Jie stebisi, kaip skambesy susipina garsai ir kuria erdvę. Jie stebisi, nes buvo ten, kur kalbasi garsai.             

              Tačiau džiazas juk niekad nesibaigia, tad balandžio 2 d., 19 val., kamerinėje Kauno menininkų namų salėje jus sveikins britų improvizacinio džiazo legenda Barry Guy, kuriam akomponuos saksofonistas L. Mockūnas. Nutilę instrumentai vėl prabils, o tai, ką jie papasakoja, verta išklausyti.

              Milda Kiaušaitė