Milda Kiaušaitė

Norėtųsi, kad į lapkričio dvidešimt antrąją dieną Kauno menininkų namuose vykusį „Stereo Drums“ koncertą būtų sugūžėjęs margas pulkas klausytojų, jie būtų nekantriai ramstę koridoriaus sienas, vėliau tvindyte užtvindę nedidukę salę, tačiau džiazuojantis Kaunas eksperimentiniam džiazui dar nepribrendo...

Internacionalinis kolektyvas „Stereo Drums“ (saksofonistas Leonardas Pilkauskas (Lietuva), kontrabosistas Peedu Kaas (Estija), būgnininkai Ivars Arutjunjans (Latvija) bei Kaspars Kurdeko (Latvija)) vakarą nuspalvino ne tik naujomis džiazo temų aranžuotėmis, bet ir atliko originalias kompozicijas – P. Kaas „E is for elephant“, K. Kurdeko „Victoria“, L. Pilkausko „Stalker“ bei kitas. Kasparsą įkvėpė balerina iš Armėnijos, Leonardą – Andrejaus Tarkovskio kino klasika, o paslaptingasis Peedu savo įkvėpimo šaltinių neišdavė, tik paslaptingai šypsojosi.

Muzikantai grojo iš visos širdies, o prie eksperimentų nepratusiems kauniečiams nesuvokus, ar kūrinys jau baigėsi ir galima jį palydėti plojimais, tiek vieni, kiek kiti smagiai susijuokdavome. Maloniai nustebino „bisuoti“ iškviestos ketveriukės pasirinkimas – vargu, ar daugelis tikėjosi tą vakarą išgirsiantys Nirvanos „Smells like teen spirit“, tačiau jau po pirmųjų akordų daugelis atpažino dainą ir ėmė pritariančiai stuksenti į taktą.

Galvoje tebeaidint energingam džiazui kalbamės su „Stereo Drums“ kolektyvo iniciatoriumi Leonardu Pilkausku:

Jei gerai suprantu, tavo pirmasis sąlytis įvyko su lietuvių liaudies muzika, iš pirmo žvilgsnio  su džiazu turinčia mažai ką bendro. O galbūt bendrysčių esama? Kaip atradai džiazą ir kas kursto jį kurti?

Ha, džiazas atrado mane! Iš tikrųjų džiazais rimtai nesidomėjau, kol per tuometinius Užupio džiazo festivalius išgirdau,  kaip  muzikuoja Domas ir Marius Aleksos. Tai  buvo  stipru ir  įdomu.  Pradėjome  drauge  groti,  visada  jaučiau  jų  palaikymą,  džiaugiausi,  kad greta manęs tokios asmenybės.

Kurti  muziką stengiuosi  taip,  kad atrasčiau  galimybes tobulėti.  Taigi  visad  mėginu  groti  kaip  anksčiau  dar neteko. Aišku, tai nėra lengva,  nes  esu  pamėgęs  daug  dalykų,  tačiau  žinių  reikia siekti it einant į karą – susitelkus, kantriai, esant blaivaus proto, budriam ir  išsaugant  kuklumą.  Tai,  kad galiu tobulėti ir mokytis tobulindamas ne tik savo muzikinius sugebėjimus, bet ir asmenybę, charakterį, yra  paskata  daryti  tai,  ką  darau.  Kuriu muziką,  bet  ne  vien  džiazą,  taip  pat  kuriu  įvairiems  ansambliams,  eksperimentuoju  su šiuolaikiniais harmonijos sprendimo būdais, ar elektronika, įvairiomis naujovėmis.

Iš tikrųjų kelias į tai, kas esu dabar, prasidėjo, kai buvau penkerių ir  lankiau paruošiamuosius būrelius į Čiurlionio menų mokyklą. Ten reikėjo stojamiesiems parengti vieną lietuvių liaudies dainą. Šiame gyvenimo etape stengiuosi pastebėti kuo daugiau bendrysčių ir džiaugiuosi jas atrasdamas tarp įvairiausių muzikos šakų, stilių ir folkloro įtakų. Pirmiausiai, jeigu kalbėtume apie tradicinį džiazą, tai yra muzika, kuri turi aiškią tradiciją, kylančia iš JAV kultūros (XX a. pradžios). Europietiškas džiazas yra kiek kitoks, jame daugiau eklektikos, sąsajų su klasikine muzika ar įvairių šalių folkloru. Taip būtų galima tęsti valandų valandas kalbant ir gilinantis dar smulkiau, tačiau aš manau, kad didžiausias kūrybingumas – bendravimas su žmonėmis, todėl ieškau būdų vienyti žmones per savo muziką. Jeigu tai būtų lengvai pasiekiama, gal prarastume norą domėtis bet kuo... Tuo tarpu apsidairau, matau grožį, džiaugiuos ir einu į priekį.                                                

Kuo studijos Olandijoje skiriasi nuo studijų Lietuvoje? Su kokiais kultūriniais, metodiniais, požiūrių skirtumais tenka susidurti?

Studijos Nyderlanduose kitokios nei Lietuvoje. Niekur nėra tobula, tačiau Nyderlandai kaip magnetas traukia labai įvairius žmones, todėl čia per pastaruosius metus galėjau susitikti visą pasaulį...
Studijos  užsienyje  visada  intensyvios.  Net jeigu  jos nėra  tokios dėl savo programos, padarai jas intensyvias, nes tau įdomu, nes atvažiavai kuo  daugiau  išmokti.  Svarbu  bendrauti,  studentai  visada  gali  dalintis  savo   atradimais   ar  praktiniais   pasiekimais menuose.
Kultūriniai, metodiniai, požiūrio skirtumai mano akimis nėra labai ryškūs. Nyderlanduose daug jaunų žmonių buriasi į grupes ir ieško būdų, kaip  savo menu  sudominti  aplinkinius.  Kalbant apie  požiūrį, į Nyderlandus  suvažiuoja  daug  tokių,  kuriems  įdomu,  kurie dega noru ir yra nepaprastai talentingi. Natūralu, kad tuomet ir požiūris į darbą tampa profesionalesnis, labiau organizuotas.

Prisistatydamas įvairiuose tinklalapiuose mini, kad domiesi filosofija. Ar galima džiazą traktuoti kaip filosofiją ir ar galima filosofuoti džiazu?

Domiuosi filosofija, bet tik dėl to, kad taip savo gyvenime sugebu iškelti klausimus, kurių atsakyti beveik neįmanoma, arba, kitaip sakant, klausimus, kuriuose galiu pasirinkti atsakymą taip,  lyg tokiu būdu paliudyčiau apie savo žmogiškąjį orumą. Be to, man svarbu suvokti ir perkelti tą suvokimą apie žmonių etiką į savo sąmoningą elgesį. Šiais pereinamaisiais, vartotojiškos visuomenės laikais labai svarbu išsaugoti žmogiškumą ir brandą savyje tam, kad galėtume perduoti tai savo vaikams, broliams, seserims. Lygiai taip pat galima įsivaizduoti, jog mano instrumentas yra mano kūno tęsinys (kūno dalis), kuriuo bandau pasakyti tai, kas dėliojasi mano viduje. Pavyzdžiui, dažnas tuščiažodžiavimas tiesiogiai gali atsispindėti muzikos garsuose. Jeigu manęs klausosi žmonės, tai reiškia, kad privalau jiems kažką pasakyti, juos vesti – papasakoti istoriją.  Taigi vis mokaisi ir mokaisi, ir tiki, nes jeigu nebūtų tikėjimo, nebūtų nieko. Muzika – tai tam tikras mano visumos atspindys.

Kaip manai, džiazas – visiškai asmeniška muzika, ar galinti perteikti bet ką, kad ir lietuviškumo idėją? Koks iššūkis tau atrodo didžiausias kaip kompozitoriui ir muzikantui?

Nežinau, ką turi omenyje sakydama asmeniška muzika...  Muzika gali  būti  skirta  saulės  patekėjimui, nusileidimui, dievams ar deivėms – tai vadinčiau dvasine (ar apeigų) muzika. Taip pat  muzika  gali  vienyti  žmones  ir  suteikti  jiems  pramogą.  Tiesa,  pastebiu,  jog  šiais laikais  muzika  tampa beprasmė, orientuota į pinigų „darymą“... Tai elementari mūsų kapitalistinės epochos vartotojiškumo išdava.
Muzika,  kurią  groju,  negali  būti asmeninė.  Muzikiniai  garsai  dažniausiai  tam  tikra  prasme  išreiškia  mano  lietuviškumą,  idėjinį  požiūrį  į muziką esant lietuviu. Bet kuriuo atveju, didžiausias iššūkis man yra išlikti savimi... nepaisant to, ką mokausi, dalykų, kurių vengiu ar kuriuos mėgstu, išlikti tokiu, koks esu viduje.

Iš visų instrumentų pasirinkai būtent saksofoną. Kokiomis savybėmis jis tave patraukė? Kokiais muzikantais ir muzika žaviesi pats?

...o  žinai,  iš  visų instrumentų   instrumentas   pasirinko   mane!   Taip  atsitiko,  kad  Čiurlionio  menų  mokykloje  pradėjau  mokytis  groti  saksofonu, mat nejaučiau didelio skirtumo, ką pasirinkti. Panašiai mąstau ir dabar, svarbus ne instrumentas, kuriuo groju, svarbu groti gerai. Man įdomu ir tai, ką groju, ir kuo groju, stengiuosi eiti tolyn ir tobulėti.

Man patinka visokiausia muzika, nors ir negali patikti viskas, egzistuoja tam tikra pagarbos etika. Mane žavi šiuolaikiniai muzikantai, nevengiantys naujovių, taip pat kompozicinė muzika, bažnytinė, dvasinė, mainstream džiazas, minimalistinė elektroninė muzika ir dar daug daugiau...

Kaip susibūrė projektas „Stereo Drums“? Ar egzistuoja kokie nors skirtumai grojant drauge su lietuvių ir kitataučiais muzikantais?

Projektas  „Stereo  Drums“  susikūrė  netikėtai.  Ivars Arutjunjans pasiūlė surinkti trio ansamblį, kuris reprezentuotų Pabaltijo regiono jaunųjų atlikėjų kuriamą muziką, tuo metu  šalia  buvo  Kaspars  Kurdeko, tai  taip  gavosi,  kad  po  „Sassy  Connections“ koncertų Lietuvoje prie trio su Peedu Kass iš Estijos prisijungė ir Kaspars. Pirmasis koncertas Rygoje liepos mėnesį pasisekė, todėl nusprendėm susiorganizuoti antrą „susibėgimą“. Taip atsirado pavadinimas, kuris alteravo iš „Sassy Connections“ kolektyvinės idėjos – „Stereo Drums“.
Taip,  skirtumai  grojant  su  kitataučiais  ir  lietuvių  muzikantais  egzistuoja.  Tiesa,  nei vieni,  nei  kiti  nėra  geresni ar blogesni – tiesiog skirtingi. Kadangi mokausi Amsterdame,  tai daugelį  pažįstamų kitataučių muzikantų noriu atsivežti į Lietuvą, nes įsivaizduoju, kokią muziką drauge norėčiau pristatyti publikai. Taip susiklostė, kad dažniausiai groju su kitataučiais bendraamžiais.

Ar kurdamas ir atlikdamas muziką „transliuoji“ konkrečią idėją, ar tai abstraktu? Kuo išsisakymas muzikos pagalba skiriasi nuo kitų menų ir kiek yra su jais susijęs?

Manau,   kad   kiekvienas  iš  mūsų  kur  beeitume,  ką  bedarytume,  vis   transliuojam  kažkokią  konkrečią  idėją.  Tiesa,  mano  atveju,  jaučiu,  kad  tą idėją reikėtųkonkretizuoti  labiau,  kitaip  sakant,  jog  norėčiau  geriau  save  pažinti  prieš  deklaruodamas  savo vidų...  O  gal  iš  viso  jo  nereikia  niekam  išduoti, net nežinau. Tikrai negalvoju apie kažkokias ten romantikas, ar globalines pasaulio problemas. Stengiuosi matyti grožį pasaulyje ir perduoti nors dalelę to išgyvenimo Dievo apvaizdai.  Tikriausiai todėl tai skamba kur kas abstrakčiau...

Išsisakymas  džiaze  mažai  kuo  skiriasi  nuo  kitų  meno  formų.  Kiekvienas menininkas nuoširdžiai stengiasi sutelkti visą savo meilę į darbą, kurį jis atlieka ir tokiu būdu palikti truputėlį šviesiojo  spindulio visai likusiai visatai. Manau, kad daugeliu atveju išsisakymas labai priklauso nuo to, ko tu nori ir nuo to, kaip tau pavyksta tai pateikti,  todėl  svarbu  mokytis  pažinti  savo  išraiškos  galimybes,  kad  sugebėtumei  tai atlikti teisingai ir tinkamai, taip, kaip įsivaizduoji tu pats. Tai lyg tam tikras savęs pažinimo kelias, kuriame reikia turėti lakią fantazija, nes niekas neaišku, kaskart matai tą patį, bet vis kitaip.

Nuotraukos Alvydo Urbano