Darbo, karo (ir baro) veteranams tenka apgailestauti dėl Meno kolegijos sprendimo paskelbti įsimintiniausiu Kaune 2011 metais Jurgį Gimberį.

Mes, veteranai, asmeniškai neturim nieko prieš. Atvirkščiai – itin vertinam jo socialinę kilmę iš proletariškų Šančių barakų. Grožimės jo rašiniuose pasitaikančiais sunkios vaikystės ir nykios andainykštės buities atspindžiais.

Vis dėlto... kūrybos visuma smarkiai kertasi su autoriaus biografija. Šis paradoksas nėra retas nei pasaulinėje, nei lietuviškojoje literatūroje – nuo Gimberio lig Zingerio...

Keisti jo kūrinių personažai: Vargo-vakarienė (Vargovakario žmona), Mišiuginas, Žertva, Lazurka... ir taip toliau.

Vieni kažkokie naivūs žiopleliai, kiti – trenkti, net kaip reikiant kvanktelėję, treti – tiesiog pavojingi socialai, bemaž seksualiniai maniakai...

Skaitai ir negali tverti nesijuokęs... Neįmanoma susikaupti. Tai už galvos imies, tai už pilvo. Štai...

... Šeštadienio vakarą užsidegus sandėliukui savininkas per pažįstamus („po blatu“) teiraujasi gaisrininkų (ugniagesių), prisiskambina, susitaria, kad atvyks pirmadienį... Sandėliukas supleška.

... Rentgeno kabinete peršviečiamas pacientas apalpsta nuo įtampos, pernelyg ilgai nekvėpuodamas...

... Troleibuse priekurtis tėvas garsiai liepia savo vaikams pažiūrėti, ar jo kelnių antukas (lygu – klynas) užsegtas... Aišku, nieku dėti keleiviai sureaguoja...

... Namie viena būdama Gracinga sprendžia kryžiažodžius, vis užstringa, šaukiasi kaimyno pagalbos, o tas kaip tik turškiasi vonioje... Aišku, nuogas puola prie durų išgirdęs skambutį, įsileidžia kaimynę rankom dangstydamas vyrišką daikčiuką... Kas vyksta toliau, trumpai nepersakysi... Kaip dabar sakoma, griūk negyvas. Situacija netelpa į jokius rėmus...

... O Varškelio prisiminimai: kaip jaunystėje su savo Dejanira mylėdavosi ant sofutės, kaip jų šuo spoksodavo, inkšdavo, eidavo iš proto, vėliau mėgdžiodavo žmonių veiksmus... Čia jau praverstų zoologo ar bent veterinaro komentarai.

Kažkoks nonsensas: tokiai rimtai nominacijai – toks nerimtas kūrėjas!.. Kur žiūrėjo orioji komisija? Ar skaitė knygą „Yra papildomų sąlygų...“? Ką šie skaitiniai gali duoti šviesų kapitalizmą kuriančiam jaunimui? Kokią sėklą beria į tautinę sąmonę? Ar čia nėra šūviai iš pasalų? Ir iš užpakalio? Tiesiogine prasme.

Ar nepainiojamos sąvokos? Įsimenamiausias nebūtinai įsimintiniausias. Lengviausiai įsimenama tai, ko neverta įsiminti.

Labai abejotina autoriaus orientacija šiandieninių vertybių įvairovėje. Ko iš jo norėti, jei teigia, kad naktis juoda kaip sąžinė (taigi sąžinė juoda kaip naktis!). Tikina turįs sąžinę, tačiau taupąs...

Tiesa, atvirų išpuolių prieš Vyriausybę, Seimą ir partijas nepastebėta, bet gausu užuominų, priešiškų Valstybinei lietuvių kalbos komisijai – labai panašu į chronišką kurstymą...

Šmėsčioja įtartinas ideologinis motyvas: dar galima gyvent. Arba: Kaune dar galima gyvent... Atseit jau taip labai labai riesta. O juk tūkstančiai dorų Lietuvos žmonių mielai kraustytųsi į Kauną. Juolab į Vilnių.

Žinom literatūroje keletą realizmo atmainų – socialistinį realizmą... magiškąjį... taip pat realizmą be krantų...

Jurgio Gimberio komiškasis realizmas beprotiškai erotiškas, ekstremaliai seksualus, tiesiog sekstremalizmas... ekstremizmas...

Ne dėl savęs baiminamės. Mūsų kartos dainelė sudainuota dar iki Dainuojamosios revoliucijos. Mes dėl žalio jaunimėlio sielojamės. Idant sekstremalios intencijos nesmogtų per potencijas...

Seksas ūmėja, o gimstamumas mažėja. Tokios dabar globalios tendencijos.

Todėl apie Jurgį Gimberį visų veteranų vardu teikiame šią ATSKIRĄ NUOMONĘ.