Ieva Dubikaitytė

         Ne tokį žiemišką gruodžio 8-osios vakarą Kauno menininkų namai plačiai atvėrė duris visiems dainuojamojo žodžio mylėtojams, besirenkantiems į Andriaus Zalieskos ir Ovidijaus Jucio autorinių dainų koncertą „Šlovė tiems, kas skrenda tuo pačiu sklandytuvu!“. Jau seniai planavę surengti bendrą akustinį koncertą, šie šaunūs styginių sklandytuvų pilotai suteikė progą lyrinių ritmų išalkusiems klausytojams prisiminti senas geras dainas, o tuo pačiu ir tapti pirmaisiais, išgirdusiais naujus debiutinius kūrinius! Tad vakaro būta ypatingo.

Kur tas jaukiausias namų kampelis, kur garuoja arbata ir nyksta uogienė, o dainos ir pašnekesiai nesibaigia iki paryčių, kol jų nenutraukia ne tokio muzikalaus kaimyno perkusinis solo į radiatorius? Ir tame kampelyje šviečia tik blausi lempelė, kadangi namuose visuomet taupom elektrą? Kaipmat scenoje blausiu apšvietimu susikūrus ypatingai jaukią namų virtuvėlės atmosferą pasigirdo pirmieji akordai. Lyg šaltinis energija ir jausmingumu tryško Andriaus Zalieskos dainos, įsuptos į svaigias melodijas, o atlikėjo stiprus balsas tarsi įsukdavo į dainos istorijos tinklus. Ir apie ką daugiau dainuoti, jei ne apie meilę moteriai? Tokiai artimai ir kartu nepasiekiamai, mylimai ir svajingai. Žinoma, dainose neapsieita be savotiško kandumo, kas atliekamiems kūriniams suteikė daugiau šarmingumo ir smagumo, o melodijos, atrodo, tarytum galėjo tęstis ir tęstis. Tarpais tarp dainų atlikėjai mielai su klausytojais dalijosi linksmomis istorijomis, netikėtomis gyvenimo akimirkomis, šioms išsirutuliojant į naujos dainos tekstą. Taip dažnai smagu, kai susitikęs gerus draugus ir pažįstamus gali gardžiai pasijuokti iš vienas kito nuotykių, vietomis nestipriai įkandant ir čia pat viską nuleidžiant juokais. Tad nuoširdus juokas, lydėjęs visą koncertą, tarsi leido pasijusti esant brangių draugų būryje, kas koncertui suteikė išskirtinai nuoširdžią nuotaiką.

Įvairiaspalvę jausmingų, lyriškų ir žaismingų kūrinių programą klausytojams pateikė ir Ovidijus Jucys, tačiau bene labiausiai klausytojus įsupo spalvingos ir nuotaikingos dainos, kuriose galėjai sugrįžti atgal į vaikystės prisiminimus, kur vakarus leisdavai žiūrėdamas senuosius animacinius filmukus, o pasaulis atrodė didžiulis ir neaprėpiamas. Kieme tavęs laukė gausybė gerų draugų ir galbūt tarp jų pažinojai gerąjį berniuką Simuką, kuris taip laukė Onytės palesinti balandžių... Galvoje dar skamba tos šiltos ir džiugios melodijos ir istorija sliekeliuko Mikučio, taip stipriai pamilusio kumelaitę Veroniką. Tačiau, kad ir kaip būtų apmaudu, net ir sliekučiai nesulaukia atsako į savo išsvajotą ir širdy giliai išnešiotą meilę, nes kaipgi savo mylimąją prisišauksi, jei net kalbėt nemoki!

Andriaus Zalieskos ir Ovidijaus Jucio akustinis koncertas netruko prabėgti, vaikinams netausojant nei balso, nei gitarų stygas virpinančių pirštų, klausytojams pateikus nuoširdų, šiltą dviejų valandų dainuojamosios poezijos šventę. Koncertui pasibaigus salėje sėdėję vakarėlio dalyviai buvo pakviesti į sceną bendrai fotografijai, kaip buvo pajuokauta, tarsi klasės nuotraukai, įamžinti visus dalyvavusius šiame renginyje, kuriame jautėsi toks ypatingas bendrumo jausmas. Šlovė mums!                                                                                                                              

Nuotraukos Alvydo Urbano