Kauno menininkų namai tęsia „Kūrybos valandų“ ciklą. Rudenį ir žiemai įsismarkaujant pristatytas poeto Algimanto Mikutos eilėraščių rinkinys „Veranda“, dainavo solistės Rita Preikšaitė ir Skaidra Jančaitė, griežė smuikininkė Ilona Klusaitė, jubiliejų pažymėjo rašytojas Petras Palilionis, 2003-iųjų Įsimintiniausias Kauno menininkas kompozitorius Giedrius Kuprevičius paliudijo puikiai ganąs ne tik natas, bet ir žodžius, pagerbti 2010-ųjų Įsimintiniausi Kauno menininkai – tapytoja Elena Kniūkštaitė ir pianistas Rokas Zubovas.

Kauno menininkų namuose vasario 4 d., penktadienį, 18 val. vyks išraiškos šokio Lietuvoje pradininkės Kiros Katerinos Daujotaitės atsiminimų vakaras „Šokanti siela“.

Jame dalyvaus choreografė Kira Katerina Daujotaitė, aktorė Inesa Paliulytė, pianistė Rima Paliulytė, dailininkė Kotryna Daujotaitė, aktorė Gabrielė Bartkutė, šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė, choreografė Aira Naginevičiūtė, violončelininkas Saulius Bartulis, menų darželio „Etiudas“ meno pedagogė Audronė Speičienė, K. K. Daujotaitės mokinės, bičiuliai bei artimieji.

Kauno menininkų namų parodų salėje bus atidaryta Kotrynos Daujotaitės paroda, kuri veiks iki kovo 4 d.

Obuolių gatvę ir aktorės Inesos Paliulytės nurodytą namą („Ką tik nukasėme sniegą palei vartelius!“) suradau nesunkiai. Šokėja, choreografė, pedagogė, išraiškos šokio Lietuvoje pradininkė ir puoselėtoja, ilgametė legendinio kolektyvo „Sonata“ vadovė Kira Katerina Daujotaitė maloniai sutiko pasikalbėti prieš atsiminimų vakarą, kurio scenarijų sužinosime tik penktadienį. Jubiliatės dešinėje jaukiai įsikūrė anūkė scenografė Kotryna Daujotaitė, skraite ramiai snaudė du šuneliai, aktorė Inesa, garsėjanti ir kaip pedagogė, dramaturgė, režisierė, pavaišino kava. Valandėlė neskubraus laiko...

Centre – jubiliatė, išraiškos šokio Lietuvoje pradininkė Kira Katerina Daujotaitė, kairėje – anūkė scenografė Kotryna Daujotaitė, dešinėje – duktė aktorė Inesa Paliulytė.

K. K. Daujotaitė: Kai vaikystėje manęs paklausdavo, ką norėčiau veikti užaugusi, visada atsakydavau – šokti arba gydyti. Tėvas buvo muzikalus, mama šoko, dainuodavo romansus, ir aš nuo šešerių metų privačiai mokiausi muzikos. Inteligentų šeimose parodos, koncertai, teatras, literatūra buvo privalomi. Būdama devynerių metų Kauno teatre pirmą kartą pamačiau baletą ir pajutau, kad kažkas ne taip: kai užsimerkiu – muzika patinka, kai žiūriu – nesutampa melodija ir šokis. Anuomet nemokėjau paaiškinti, ką jaučiu, bet mokykloje išdrįsdavau nepritarti mokytojai. Jeigu ji pataisydavo repetuojamą šokį, mano nosytė – kilst! Kartą už aktyvumą iš Tauragės burmistro gavau didžiulę saldainių dėžę, ketinau viena suvalgyti. Gerai, kad mama pastebėjo mano puikybę, sugėdino, liepė pasidalyti su draugais. Tą pamoką išmokau visam gyvenimui.

Būdama vyresnė sužinojau apie Isadorą Duncan, perskaičiau jos autobiografinę knygą, supratau, kokie šokiai man įdomūs, kokie jie turėtų būti. Kai baigiau mergaičių „Aušros“ gimnaziją, 1939-1940 m. studijavau Vytauto Didžiojo universitete prancūzų filologiją, man pasiūlė važiuoti mokytis į Prancūziją. Vos neišsipildė svajonė iš arčiau susipažinti su I. Duncan šokio menu, tačiau įžvalgus tėvas įspėjo: „Laikai neramūs. Jeigu kils karas, frontas mus gali išskirti“. Paklausiau patarimo, pasilikau, netrukus susipažinau su tarpukario Lietuvos Gedimino pulko karininku Petru Paliuliu. 1941 m. birželio 14 d. slapta nuėjome į Moksleivių bažnyčią ir susituokėme, o po savaitės prasidėjo karas. Buvau dvidešimtmetė, lankiau garsios Europos šokėjos ir pedagogės Danutės Nasvytytės studiją. Ji Berlyne baigė Juttos Klamt išraiškos šokio mokyklą ir 1939 m. sugrįžo į Kauną. Prisimenu, kaip per koncertą Kaune mane sužavėjo D. Nasvytytės gyvybiškumas, išraiškingi judesiai. Pamačiau tai, ko pasigedau vaikystėje matytame balete, – šokėja ieškojo ir surado muzikos bei judesio harmoniją.

I. Paliulytė: Kaip sako mama, gamtoje nuolat šokama, išraiškos šokio pagrindinis judesys yra siūbavimas. I. Duncan savo knygoje pasakoja, kaip vaikščiodavo vandenyno pakrante, kaip ją veikė gamtos stichijos.

K. K. Daujotaitė: Vaikystę praleidau Tauragėje, gyvenome gražiame name ant Jūros upės kranto. Būdavo labai gera sėdėti ant akmenuoto dugno panirus iki ausų ir klausytis, kaip čiurlena, kažką pasakoja vanduo, o visas pasaulis, regis, sukasi, šoka. Aplinkui būdavo tiek grožio, paslapčių, jog mama dažnai sunkiai rasdavo, kur aš dingusi, kurio augalo lapų šlamesio klausausi. Išraiškos šokis grįstas natūralumu, mano ankstyvosios vaikystės intuityvios patirtys vėliau pravertė ir pačiai ieškant kūrybinės saviraiškos, ir vadovaujant „Sonatai“.

I. Paliulytė: Jutiminis gyvenimas, garsai, kvapai, lytėjimai vaikystėje išskirtinai svarbūs. Ačiū Dievui, anuomet nebuvo televizorių ir kompiuterių, kurie negailestingai naikina vaizduotės pasaulį. Mama ir dabar stebi paukščius, krentančius lapus, sniegą, matome, kaip ją džiugina supantis pasaulis.

1937 m. Skandinavijoje vyko Europos išraiškos šokio varžybos, kurių metu J. Klamt mokykla pripažinta geriausia, o prizininke tapo D. Nasvytytė. Kai šokėją pavadino suome, ji paprašė ištaisyti klaidą, pasakė esanti lietuvė. Per Antrąjį pasaulinį karą D. Nasvytytė išvyko į Australiją, ryšiai nutrūko, nors po daugelio metų „Auros“ vadovė Birutė Letukaitė Australijos muziejuje matė mamos rašytą laišką, į kurį atsakymo negavo... Istorijos ratas: Letukaitė kalbėdama visada pamini Daujotaitę, mama – Nasvytytę, Nasvytytė – Klamt... Aš pati augau I. Duncan, D. Nasvytytės ir M. K. Čiurlionio apsuptyje. Net pasimatymus skirdavau Čiurlionio muziejuje.

Kotryna Daujotaitė: Ar močiutė ir mama mane lenkė prie menų? Juokaujate! Pati išstumdydavau kambaryje, kuriame kalbamės, baldus į šalis, paleisdavau muziką ir šokdavau. Jausdavausi tarytum salėje. Paūgėjusi šokio mokiausi pas močiutės išugdytas choreografes Birutę Letukaitę, Airą Naginevičiūtę, o dailė... Kai lankiau muzikos mokyklą, sėdėjimas prie pianino man neteikdavo jokio džiaugsmo, norėjosi kažko kito. Aktore galėjau tapti nebent per mamos lavoną (visos juokiasi)...

I. Paliulytė: Kotryna grodavo ir išdidžiai maištaudavo: „Būsiu poetė, šokėja, dailininkė...“ Manau, kad kūrybiškumas persiduoda iš kartos į kartą, o kuo žmogus taps užaugęs, sunkoka nuspėti. Aš vaikystėje irgi šokau, bet išgirdusi, kaip šiame kambaryje eilėraščius deklamuoja mano močiutės bičiulė aktorė Unė Babickaitė–Baye, buvau pakerėta. Mama mane, egocentrikę, nuo mažumės išleido į Panevėžį pas režisierių Juozą Miltinį. Buvau šešiolikos metų, tačiau daug dirbau, lavinausi, stengiausi pateisinti pasitikėjimą. Taip ir Kotryna, ir mano sesers Rimos duktė Gabrielė Bartkutė augo garsų, spalvų pasaulyje, matė ir jautė, kokioje aplinkoje gyvena, eidavo į Kauno profsąjungų kultūros rūmus, kur repetuodavo ir koncertuodavo „Sonata“. Užsienio delegacijas vesdavo pasižiūrėti „Sonatos“, o joms išvažiavus mamytė vėl likdavo savita, valdžios nefinansuojama disidentė, nes Sovietų Sąjungoje buvo viena oficiali šokio mokykla – baletas. Merginos šoka basos? Sovietų Sąjungoje batų pakanka! O kodėl Piotro Čaikovskio „Metų laikus“ šoka nemojuodamos raudonomis vėliavomis? Absurdas... Mama turėjo bajorišką orumo jausmą, liko išdidi, balta varna. Jos neišleisdavo į užsienį, nes pati apsisprendusi 1954 m. išvyko į Norilską pas ištremtą vyrą, kur gimiau aš.

K. K. Daujotaitė: Inesos temperamentas panašus į manąjį, o anūkės Kotrynos – dar labiau...

Kotryna Daujotaitė: Man patinka daug dirbti, ypač naktį, kai niekas netrukdo. Nežinau, tai daug ar mažai – trisdešimt vieno spektaklio scenografijos dirbant Lietuvos, Latvijos teatruose. Artimiausia ir labiausiai „iškentėta“ Valiaus Tertelio režisuota Sarah Kane „4.48 Psichozė“ bei mamos parašyta ir režisuota pjesė „Liūdnas Dievas“. Džiaugiuosi bendradarbiaudama su režisieriumi Artūru Areima, naujausias mūsų darbas – „Prakeiktieji“ pagal Eugene O`Neillo pjesę „Gedulas tinka Elektrai“ Oskaro Koršunovo teatre. Būna ir sudėtingų atvejų, kai režisierius reikalauja nuobodžių buities atspindžių: šalia stalo privalo stovėti kėdė, arba miške – kelmas! Sunku su tokiu, bet režisierius visada teisus...

Taip, esu impulsyvi, priešgyna, bet žinau, ko siekiu. Skulptore netapau, grafikai trūksta kruopštumo, esu patenkinta turėdama universalesnę negu aktoriaus, kuriam tenka laukti vaidmens, specialybę. Apie spektaklio scenografiją recenzentai parašo vieną arba du sakinius, o kaip išnaršo aktorius, kokį jiems tenka išgyventi emocinį bei psichologinį krūvį.

I. Paliulytė: Po premjeros jautiesi tarsi volu pervažiuotas, bet tai – brangiausia akimirka. Nepaisant, ar satisfakcija įvyksta, ar ne. Vaidinant „4.48 Psichozė“ teko įsijausti į pjesę, kuri parašyta be skyrybos ženklų, perteikti sąmonės srautą. Pasiekti tokį virpėjimą labai nelengva... Spektaklis iš visos trupės pareikalavo maksimaliai daug. Ir tai – labai gerai. Patikėkit, aktorius laimingas, kai režisierius reikalauja, ko jis pats nė neįtarė galįs... Kotryna sugalvojo nestabilų gyvenimą apgyvendinti ant nestabilios pakylos. Ši scenografija viena įtaigiausių Lietuvos teatre, bet scenos darbuotojai turi gerokai pavargti, kol ją sustato...

K. K. Daujotaitė: Visos esame kaip gimdyvės, kiekvienas kūrinys – kaip laukiamas kūdikis. Kai vaikelis gimsta, mažai ką begali pataisyti, reikia jį prižiūrėti, auginti. O kūrybingumui, improvizacijai visada atsiras vietos. Man labai patiko Inesos vaidmuo ir Kotrynos scenografija „Psichozėje“, įsiminiau „Mūsų miestelį“, „Ilgą Kalėdų vakarienę“, „Liūdną Dievą“.

Kalbant apie šokį, jis, kaip ir teatras, sunkiai išsaugomas menas. Švedijoje įkurtas Šokio muziejus, ten įamžinti keli I. Duncan šokiai, yra „Sonatos“ skyrelis, pamatytumėte, kaip aš pati atlieku savo šokio kompozicijas. Lietuvai to nereikia. Nes kultūra pas mus – užribyje.

I. Paliulytė: Mamyte, laikas keičiasi. Daug žmonių dirba iš meilės, idealizmo. Juk įrašytas „Mirties šokis“ pagal Ferenco Liszto muziką, „Mėnesienos sonata. Appasionata“ pagal Liudviko van Beethoveno muziką.

K. K. Daujotaitė: Taip, „Mėnesienos sonatą“ kūriau labai įsijautusi. Ypač brangūs „Zodiako ženklai“ pagal M. K. Čiurlionio muziką ir paveikslus. Muziejininkė Valerija Čiurlionytė–Karužienė, pamačiusi pasirodymą, atnešė M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijų aplanką su įrašu: „Menininkas turi eiti keliu, grįstu aštriais akmenimis. Ir turi eiti basas“.

Kotryna Daujotaitė: Kartais jaučiu tarsi kokios durys atsiveria. Žinau, kad užsidarysiu, dirbsiu. Džiaugiuosi, nes čia, Obuolių gatvėje, po ilgoko remonto turėsiu savo studiją, svajonių oazę, kurioje galėsiu tapyti. Vilniuje gyvenu, valgau, miegu vienoje erdvėje, ten dažams nėra vietos.

I. Paliulytė: Man rūpi, jaudina žmogaus vaizduotės, kūrybingumo ugdymas, pasipriešinimas destruktyviam amžiaus marui, kuomet Viešpačiui Dievui nebepaliekama erdvės veikti žmoguje. Privalome priešintis. Ta kryptimi dirbame aktorės Nijolės Lepeškaitės vadovaujamoje teatro mokyklėlėje „Mano teatras“ prie Kauno valstybinio dramos teatro. Prisimenu vyresnius kolegas pasakojant, kaip nuvažiavę su J. Miltiniu į kaimą, matydavo skelbimą: „Teatras. Po spektaklio – šokiai“. J. Miltinis riebiai užbraukdavo ir pareikšdavo: „Šokių nebus!“. Drastiškai, bet auklėjo žmones. Gal jau laikas pigiems šou atgręžti nugarą?

Man labai artimas Gruzijoje gyvenęs ir kūręs Michailas Tumanišvilis, jo spektakliai, žaižaruojantys gruziniška forma ir žengimu dangopi, o ne miriopi. Režisieriaus Gyčio Padegimo „Ilga Kalėdų vakarienė“ irgi atitiko mano žmogiškąsias vertybes, gyvenimo būdą. O dabar? Nieko nestebina advokato valandos įkainis, tačiau visi nori, kad menininkai būtų misionieriai. Taip, daugelis esame idealistai, dvasios bajorai, kaip pasakytų mano senelis, todėl nėra tokios duobės, kurioje nekurtume. Bėda kita. Pragmatikai estai deklaruoja, kad kultūra, menas yra prioritetinės valstybės sritys ir imasi darbų. O mes? Sugriuvusius kultūros namus gali atstatyti, sunkiau bus prikelti sumaitotą kultūrą... Aš pati šiuo metu renku medžiagą apie Astridą Lindgren, parašiau pjesę „Koko Šanel“, turiu kitų sumanymų, tad būdama neįdomi režisieriams nevirkauju. Kai dirbi tai, kas patinka, jautiesi pilnaverčiu žmogumi. Esu kaip mama, kuri sėdėdama ant Jūros akmenėlių girdėdavo natūralios gamtos virpėjimą.

Kotryna Daujotaitė: Be kūrybinių, močiutė turėjo ir žemiškų, vaikiškų svajonių: įsigyti supamą krėslą, turėti dideles surenkamas supynes sode ir žiemos vakarais grožėtis „buržujkos“ ugnimi. Pirmosios dvi seniai įgyvendintos, jubiliejaus proga pastatėme „buržujką“. Štai ji, prie lango.

K. K. Daujotaitė: Kurdama šokius daug galvodavau apie šviesą, šviesos pergalę prieš tamsą. Tikriausiai todėl man taip gera žiūrėti į plazdančią ugnelę. Juk kūryba, kaip muzikoje ištirpstantis šokis, ištirpsta žmoguje.