Lapkričio dešimtąją Kauno menininkų namuose įvyko monodramos „Tikiu visa apimančia Tavo meile“, režisuotos pagal Aldyth Morris pjesę „Damien“, premjera. Tai jautriai ir grakščiai papasakota vieno kunigo gyvenimo istorija, tačiau te nesuklaidina jūsų tema ir pavadinimas, nes tai nėra epas Dievui ar religijai, ir iš žiūrovų nereikalauja daugiau, nei sąmoningumo ir tikėjimo gerumu.
Scenoje pasitinka skurdi, tačiau gražiai kukli neįvardinto dailininko scenografija – medinių pagaliukų kryželiai, keletas baltų žvakių, skrynia, kėdė, šaka, atstojanti medį... Nėra didžiosioms teatro scenoms būdingos pompastikos, vengiama ir šalto modernumo įspūdžio, spektakliui dar neprasidėjus pasijunti jaukiai. Ilgainiui dekoracijų funkcijų tik daugėja – skrynia tampa ir karstu, ir bažnyčia ar net visu kaimu, kreivų kryželių kapinaitėse prie tėvo Demjeno kojų švelniai plazda žvakių liepsnos, o „medžio“ šakos tampa naujais kryželiais. 
Kompozitoriaus Vidmanto Bartulio sukurta muzika nukelia į Havajus, Molokai salą, kurioje pamažu yra raupsuotųjų kūnai, tačiau niekas neįveikia havajiečių išdidžių ir liūdnų dvasių. Kai kurioms dainoms skambant kyla minčių ne tik apie lietuviškąjį Tomo Waitso antrininką, bet ir apie tai, koks skaudžiai džiaugsmingas gali būti liūdesys žmonių, kuriuos esame pratę regėti kaip apskritaveidžius linksmuolius, nerūpestingai brazdinančius ukulelę (havajietišką gitarą).
Tėvo Demjeno vaidmenį sukūrusį Henriką Savickį ne sykį teko matyti Kauno dramos teatre rodomuose spektakliuose. Pasakodamas istoriją jis geba ne tik apjungti muziką ir scenografiją į naują, išgyvenamai tikrą realybę, bet ir perteikia charakterius personažų, su kuriais mirusiojo prisiminimuose vyksta mono-dialogai. Tokie tariami kunigo pokalbiai su vyskupais (ilgainiui senąjį pakeičia naujas, dar piktesnis tėvo Demjeno oponentas) savotiškai primena Koki Mitani pjesę „Juoko akademija“, kurioje jaunas dramaturgas kas kartą sugrįžta pas cenzorių, kankinantį jį vis naujais ir naujais reikalavimais. Deja, priešingai nei šioje japoniškoje pjesėje, vyskupo įsitikinimų tėvo Demjeno atkaklumas nepalaužia, tad Bažnyčios akyse šis pasaulį palieka kaip pralaimėtojas. O Dievo? 
Jaunasis misionierius įsitikinęs, kad būti tarp raupsuotųjų – jam Dievo paskirta lemtis. Demjenui pakanka drąsos įveikti savo pasibjaurėjimą yrančiais kūnais ir pažvelgti į žmonių sielas. Iš tiesų, tai, su kokiu įkarščiu jis stoja už šiuos žmones, žadina ne tiek tikėjimą Dievu, kiek tikėjimą dieviškąją kibirkštimi čia, mumyse ir tarp mūsų. Tikrasis gerumas – netingus, o toks, kurio siekiama su įkarščiu, jei prireikia, aukojant ir patį save.
Arvydo Lebeliūno režisuota vienbalsė istorija neprailgsta, o pasirinktas pasakojimo būdas žiūrovus įtraukia daug labiau, nei Havajai, atnešti ant lėkštutės. Stebėtojai tampa pasakojimo dalimi, iš užuominų vaizduotei kuriant personažus, vietoves, iš prasiveržusių kunigo emocijų – visą jo gyvenimą. Pasakojimas nėra nuoseklus, kartais tėvas Demjenas kalba tarytumei iš amžinybės nuotolio, jau nurimusia, tik dar kiek sopančia dvasia, kartais rodosi, kad jis sugrįžęs dar kartą gyvena, jau žinodamas apie kliautis ir nesėkmes, tačiau vis vien taip pat aistringai, tikėdamas „visa apimančia“ dieviškąja meile, kuria ir pats mokosi mylėti kitus.
Ir kai vienintelis aktorius pasitraukia iš pasakojimo, nusilenkia, ir staiga prieš akis vėl iškyla scena, nelieka abejonių, kad visa, ką regėjome, buvo nuoširdu. Maža to, galvoje krebžda klausimai apie tikėjimą ir gerumą, kaltę ir atleidimą, apie tai, kas esame, dar svarbiau, esame kaip ir kam.
Milda Kiaušaitė
Nuotraukos iš Kauno menininkų namų archyvo (2008 m.)