Įsivaizduokite, kad jūsų paklausė, kas tai yra šokis. Ką atsakytumėte? „Šokis – tai kūno kalba, ritmiški judesiai“, „šokis – viena seniausių žmogaus jausmų išraiškos formų“, „šokis – tai savęs atskleidimas“?.. Nagi, prašau, tęskite, „šokis – tai...“ Matau, sutrikote. O žinote, ką atsakytų tie, žinančiai blizgančiomis akimis, lapkričio ketvirtąją buvę Kauno menininkų namuose, kur jau ne pirmus metus vyksta projektas „Atrasti“, šįsyk pristatęs svingo šokius ir muziką? Jie iš klampių ir sudėtingų apibrėžimų smagiai nusijuoktų ir sušuktų: „Šokis – tai kibirkštis!”

Žiūrint į scenoje svinguojantį Kauno džiazo kvintetą (Arvydas Joffe – būgnai, Tomas Razmus – saksofonas, Arnas Mikalkėnas – klavišiniai, Nerijus Ardzevičius – bosas, Arūnas Kuzminskas – trimitas) galvoje kaip pašėlusi mažais sparneliais plaka mintis – turbūt džiazo muzikantai yra patys laimingiausi žmonės žemėje. Jie nė iš tolo neprimena susirūpinusių alternatyviosios muzikos atlikėjų veidų, nebaugina „metalistiškai“ lediniais žvilgsniais ir neakina puikybės šypsenomis. Jie nuoširdžiai džiugūs, ir tas džiugesys vilnija nuo trimitininko pūstelėjimui sudėtų lūpų ligi neramiai trepsinčio būgnininko batų galiukų.

Tačiau palaukite, juk jie scenoje ne vieni – čia sukasi ir dvi iš Vilniaus Lindyhop.lt klubo atvykusių šokėjų poros. Neabejoju, kad kiekvienas bent kartkartėmis nosį iš namų iškišantis kaunietis matė Laisvės alėjoje smagiai dūkstančius „vietinius“ lindyhoperius, tačiau atšalus orams tokia proga vis rečiau pasitaiko. Tuo tarpu Giedrei Paplaitytei, Martynui Balčiūnui, Kęstučiui Makniui ir Kamilei Pundziūtei įvairiausiais bateliais smagiai trypiant jaukios kamerinės salės parketą, o už jų šiltai grojant džiazmenams, nesunku nusikelti net ten, kur niekados nebuvai – į 1930-ųjų Amerikos klubus, lindyhopo (kartais dar meiliai vadinamo lindžiu) maratonus ar namų vakarėlius.

Dažniausiai esame įpratę šokėjus regėti kaip „nebylius“ – dainininkai, jei pasiseka, tarp dainų pasišnekučiuoja su publika, tačiau šokėjai paprastai sukasi kažkur ne šiame pasaulyje. Atėjusieji su tokia nuostata buvo nustebinti – ketveriukė ne tik pasakojo ne mažiau nei pats šokis žaismingą lindyhopo istoriją (kas būtų pamanęs, kad lindyhopo pavadinimas iš tiesų susijęs su Charleso Lindbergho skrydžiu per Atlantą!), bet ir per projektorių demonstravo scenas iš filmų, vakarėlių. Galbūt kartkartėmis ir pasirodydavo keista, kad netoliese esant puikiam džiazo kvintetui poros sukasi pagal „youtube“ įrašų muziką, o čia pat džiazui liejantis laisvai prie muzikantų batų žvilga tuščias parketas, tačiau vakaro atmosfera niekados neleistų jo pavadinti nevykusiu.

Viena iš šokėjų sakė: „Lindyhopas – tai gyvenimo džiaugsmo šokis, jį neįmanoma šokti susiraukusiam ir nelaimingam“. Jei kamuoja nemalonūs prisiminimai iš pramoginių šokių konkursinių pasirodymų, kur visų vyrų veidai perkreipti nuo įtampos, o moterų – tarsi neįžvelgiamos farso kaukės, jums reikėtų pamatyti lindyhoperius. Jų akys žiba, besijuokiant blykčioja dantys, jie tarsi žaltvykstės ar žiežirbos lakioja, sukasi, strykčioja, kibirkščiuoja. Lindyhoperiai – drąsūs žmonės, nesislepiantys po madingo seksualumo ir šaltumo kaukėmis, nebijantys atvirai būti laimingi.