– Ką daryti žurnalistui, kai negali sugalvoti jokio klausimo? Aš niekaip negaliu, bet žinau, kad reikia. Net labai.

– Nieko tokio, tiesiog jūs ir nenorit nieko klausti. Juk viskas ir taip žinoma. Bet jei reikia, tai reikia. Jūs klauskit bet ko, o aš atsakysiu bet ką, ir visi liks patenkinti. Gal net ir laikraščio skaitytojai...

– Pradėkime nuo pradžių. Ką reiškia gimti Žemuosiuose Šančiuose?

– Reiškia, kad tau pasisekė. Pasisekė, kad apskritai gimei. Nes kitą kartą atrodo, jog galėjai ir negimti. Nors yra ir kitų tikėjimų.

Gimti Žemuosiuose Šančiuose, vadinasi, būti protestantu. Ne tik religine prasme.

Daugelis mitologizuoja savo gimtinę. Šančiškiai – ne išimtis. Vieniems tai berželis prie tvoros, upelis už sodo, kitiems – mėlynas Nemuno vingis, o mums – geležinkelio rampa prie to Nemuno arba pliažas priešais Napoleono kalną. Barakai. Šančiai tai tėviškė – ir Žemieji, ir Aukštieji. Tai garsūs tos tėviškės žmonės. Algirdas Šocikas, Eduardas Mieželaitis. Todėl ir pats jautiesi šiek tiek čempionas bei poetas.

– Rūstus, besišypsantis, besijuokiantis, besikvatojantis – visi yra jūsų knygų skaitytojai?

– Gerai būtų... Norėčiau, kad mane skaitytų, verktų ir juoktųsi iš palaimos, meilės sau, pasauliui ir visiems geros valios žmonėms. Nežinau, kodėl. Galbūt juokas – mano religija... Galbūt liga... Esu tikras, kad besijuokiantis žmogus tą akimirką būna laimingas. Deja, ne visi nori pasiduoti, ne visi nori būti laimingi, kiti kartu su Andrejumi Tarkovskiu sako, kad kažin, ar laimė gyvenime svarbiausia. Kas žin, kas žin...

– Ką manote apie tragikus? Baisūs jie žmonės?

– Siaubingi! Bet reikalingi. Pusiausvyrai palaikyti. Įsivaizduokit – jei visi būtų komikai. Pasaulyje kiltų baisi sumaištis. Tiesą sakant, komikai nė kiek ne geresni. Apskritai žmogus – baisus padaras. Kartą aš buvau pirty – tragiškas vaizdelis. O šiaip, kai mes uniformuoti, užsidažę, dar galima gyvent. Dėl to ir sveikinu – save ir kitus.

– Ir kaip galima taip intensyviai juokauti, ištverti tokią ilgą šypseną dar nuo 1985-ųjų?Niekada nesinori knygose paverkti?

– Aš juokiuosi ne nuo 1985 metų, o nuo 1939-ųjų pradžios, kai nuo 1938-ųjų lapkričio buvo praėję keli mėnesiai. Žinoma, tiek laiko ištisai juoktis joks žvėris neištvertų. Kartais norisi ir paverkti. Tada įsijungiu televizorių arba einu pasivažinėti troleibusu. Kitą kartą – dviračiu. Ir taip toliau... Taip ir verčiuosi.

– Kažkada sakėte, kad svarbiausia humorui – skonis. Kokio skonio labiausiai mėgstate?

– Pradėsim Kozma Prutkovu...

Kai mes sakome „skonis“, turime galvoje gerą skonį. Tačiau skonis, kaip sako rusai, tąsi sąvoka. Vadinasi, jis priklauso nuo paciento. Todėl mes nuolat ir nesusikalbam. Tai tarsi brisiai uodžiam orą, bandydami užuosti giminingo skonio žmogų, ir, kai užuodžiam, smarkiai vizginam vienas kitam menamas uodegas. Graudžiausia, kad dažnai ir ne „giminėms“, vien iš beprotiško noro patikti. Gintaras Patackas mokė nesakyti „mes“, todėl pasitaisau – aš...

Aš pats mėgstu visokį humorą. Nesu vienos kurios krypties apologetas. Man patinka ir nešvankusis, ir intelektualusis, ir juodasis, ir naivusis, ir absurdo, ir koks tik begali būti. Svarbiausia – skonis.

– Egzistencinis šaltis, visa apimanti baimė, filosofiniai pamąstymai – keistokas juokelių pamušalas...

– Čia jau antropologų, sociologų, psichologų – tikrų profesionalų daržas. Nesiginu – nuolatos kelis žodžius pasakau ir aš, filosofas namudininkas. O kas nepasako? Jeigu savadarbiai politikai būriais puola valdyti valstybę, tai vieno kito privati nuomonė bendromis temomis – ne griekas.

– Kas jus sieja su Aleksandra Marinina?

– Su Aleksandra Marinina mane sieja pinigai.

– „...Yra papildomų sąlygų...“ – kokia tai knyga?

– „...Yra papildomų sąlygų...“ – labai gera knyga, kurioje apstu tam tikrų trūkumų...