Humoristas Jurgis Gimberis džiaugiasi, kai jam kelią perbėga juoda katė. Paradoksų meistras iškelia papildomų sąlygų ir prietarus paverčia sau palankiais.

                Kauno menininkų namuose rytoj bus pagerbtas įsimintiniausias praėjusių metų miesto menininkas – juo išrinktas rašytojas ir vertėjas J.Gimberis. Šį titulą kaunietis pelnė už naujausią knygą „...Yra papildomų sąlygų...”.

                 Humoristo pavardė greta kitų trylikos Kauno kūrėjų bus iškalta skulptoriaus Stasio Žirgulio „Sparnuotojoje kolonoje”.

Prieš įamžinimą akmenyje 73 metų J.Gimberis atsakė į „Lietuvos ryto” klausimus.

– Po knygos pavadinimu viršelyje tarsi išnašose paaiškinote, kad visose gyvenimo situacijose ieškote papildomų sąlygų, nes, matyt, bandote susitarti su savo sąžine. Kokiais klausimais dažniausiai tariatės?

– Esu vedęs trečią kartą, išbarstęs vaikų. Todėl vis ieškau, kokių ribų negalima peržengti, bandau susigaudyti gyvenime, pasiteisinti sau pačiam.

Be to, visuomenėje visi esame mokesčių mokėtojai, priklausome vienas nuo kito.

Kadangi neturiu jokios profesijos, mokesčius stengiuosi mokėti savaip. Kai ką nors pavyksta prajuokinti, sudominti, pažadinti protą, manau atlikęs gerą darbą. Tada jaučiuosi ir turintis teisę gauti pensiją.

Kadangi kaip tam gaidžiui, užsilipusiam ant šiukšlyno, kartais norisi pagiedoti, o ir šiek tiek uždirbti, tai ir darau.

– Tačiau naujojoje knygoje „minate ant sąžinės” ir kalbininkams. Pats rašote sau patinkančius žodžius, bet lyg pasišaipydamas pateikiate ir jų normines prasmes. Kuo jums užkliuvo kalbos tvarkytojai?

– Norminė kalba yra nenatūrali. Jos nėra. Besaikis kalbos norminimas ne į sveikatą, nes kai kurios taisyklės pakeičia žodžių prasmę, daroma naujų klaidų.

Man kalba turi būti patogi kaip batai ir gultas.

Neturiu laiko galvoti taisyklingai. Todėl ir pykstu ant kalbininkų, kad jie daro nesąmones. Aišku, man nereikėtų skėtriotis. Esu absoliutus mažaraštis.

Tačiau, kaip sakė legendinis Vasilijus Čiapajevas, „vidumi jaučiu”, nes esu kalbos praktikas. Todėl ir knygoje neištvėriau nepasišaipęs iš kalbos tvarkytojų. O kartu ir apsidraudžiau.

– Taigi savo mokesčius mokate bent akimirką padarydamas laimingus kitus. O kas prajuokina ir laimingą padaro jus?

– Esu deklaravęs, kad tampu laimingas, kai išgeriu, myliuosi ir juokauju. Pirmųjų dviejų dalykų nebedarau, belieka juoktis. Mane pralinksmina paradoksai, neatitikimai, kai tikiesi vieno, o išeina kitaip.

Draugai apgailestauja, kad nesinaudoju internetu. Sako, atsiųstų paskaityti anekdotų.

Tačiau prie tinklo nesu prisijungęs. Užtenka, kad kompiuteriu žaidžiu kortomis, ir esu laimingas kaip ir tada, kai sveiki vaikai, kai sumoku mokesčius.

– Paskutinis „mokestis” – 14-oji jūsų knyga pelnė titulą. Tapote 14-uoju įsimintiniausiu Kauno menininku. Beje, knyga kainuoja 14 litų 41 centą. Ar tikite ženklais, prietarais?

– Prietarais nenorėčiau tikėti. Ką nors pamiršęs namo atbulas negrįžtu.

Per petį nespjaudau – dar ne į tą pataikysi. Katės – mano draugai. Atvirkščiai, prietarus apverčiu – jei kelią perbėga juoda katė, laukiu sėkmės.

– Atrodo, taip ir nutiko. Knyga pažymėta antspaudu su kate. Kaip jausitės, kai jūsų vardas atsiras ne tik popieriuje, bet ir bus iškaltas skulptūroje?

– Į įsimintiniausio Kauno menininko titulą pretendavau trečią kartą. Dabar esu patenkintas, kad profesionalai įsileido į savo tarpą. Juk garbė – tai paguoda. Gal atsiras vienu mano kūrybos gerbėju daugiau, o gal padaugės vienu skeptiku.

Kai pradėjau rašyti, norėjau, kad patenkinti būtų artimieji. Vėliau – draugai. Tada – Lietuva, Europa, pasaulis...

Tikiuosi, kad titulas kitiems primins, jog esu.

Per ceremoniją norisi gražiai atrodyti, nepasakyti nesąmonės, nors vargu ar pavyks... Čia dėkime daugtaškį...

– Ir vėl daugtaškis? Kodėl jie jums patinka?

– Vienas švedų kalbininkas pasakojo, kad klausantis lietuvių kalbos griežtai nukertamos tik komandos „stot”, „žengte marš”.

Visi kiti sakiniai skamba taip, lyg jie būtų neužbaigti, tarsi įmanomas pratęsimas.

Savo darbiniame sąsiuvinyje kiekvieną naują mintį taip pat pradedu daugtaškiu.

Tai savotiškas žaidimas, kurį pritaikiau ir knygoje „...Yra papildomų sąlygų...”.

Rašytojo bibliografijoje – 14 knygų

J.Gimberis gimė 1938 metais Kaune.

Pirmąją knygą „Dar pastebėjau” išleido 1985 m. Iš viso išleista 14 rašytojo knygų.

Pernai pasirodžiusioje naujausioje J.Gimberio knygoje „...Yra papildomų sąlygų...” sudėti įvairūs mažųjų žanrų kūriniai – nuo esė iki aforizmų. Knyga gausiai iliustruota autoriaus piešiniais.

Rašytojas taip pat išvertė iš rusų kalbos A.Marininos, I.Ilfo ir J.Petrovo, M.Bulgakovo, V.Pelevino, L.Ulickajos kūrinių.