Šaltą, be kelių sekundžių lietingą rudens vakarą sausakimša mašinų V.Putvinskio gatvė, paprastai tyli ir ištuštėjusi, priverčia suklusti. Galbūt vienas kitas pradės spėlioti, ar tik netoliese neatsidarė naujas klubas, o gal Vienybės aikštėje prasidėjo kokia pilietinė akcija, tačiau atidesnis stebėjas išsyk supras, kad iš tiesų žmonės plūsta į Kauno menininkų namus, kur juos šįvakar subūrė „Saulės brolių“ koncertas.

                     Nemanau, kad atsirastų daug nežinančių, iš kur toji saulė, kas per broliai ir su kuo visa tai valgoma, tačiau prisiminkime. Taigi, fanfaros, o gal čia geriau pritiktų keltiška fleita ar armėniškas dudukas, prieš mus – „Saulės broliai“. Pirmuoju smuiku griežia, bosine gitara skambina ir dainuodamas pritaria Tadas Dešukas, Vytis Vainilaitis muša, barbena, o sykiais ir švelniai stuksena būgnus, Audrius Pazniokas ne tiek virkdo, kiek juokina akordeoną, rimtį išlaiko, energingai gitarą brazdina ir pirmuoju balsu dainas traukia Donatas Petreikis. Ir nevalia užmiršti,ko gero, visų egzotiškiausių ir kasdieniškiausių pučiamųjų virtuozo, neprilygstamo klubų kraipytojo ir publikai kalbančiojo Sauliaus Petreikio. Būtent ši vyriška kompanija eilinį lietuviškai gūdų penktadienio vakarą privertė nušvisti viso pasaulio vaivorykščių spalvomis.

              Neabejoju, ne vieno kauniečio širdį paglostė faktas, kad prieš metus Kaune savo gyvavimą pradėję „Saulės broliai“ čia sugrįžo, tiesa, pora dienų pavėlavę, atšvęsti savo pirmąjį gimtadienį. Sauliaus Petreikio žodžiais tariant, toks grįžimas nebuvo planuotas, apie progą net nebuvo užsiminta internete, lygiai kaip neskelbta ir platinant renginio bilietus. Jauki kamerinė salė ir taip buvosausakimša, žiūrovų kėdės sustatytos netgi scenos pakraščiuose, ir, tiesą sakant, panašu, kad tai atlikėjams netgi patiko, nes nelikus griežtos atskirties tarp muzikantų ir klausytojų, užsimezgė nuoširdus ir artimas ryšys. Taigi, ne griežtas išskaičiavimas, o nenumaldoma visatos ir laiko tėkmė lėmė, kad ši šauni muzikantų kompanija atsidurtų būtent Menininkų namuose ir būtent su tais, kurie taip išsiilgusiai laukė jų muzikos.

                    Laukti buvo verta. Pagal gražias amerikietiškas muzikines tradicijas (prisiminkime „The Jackson 5“ ar „The Kelly family“) susikūrusi grupė, kurios širdis – broliai Donatas ir Saulius Petreikiai, yra tikriausiai pirmoji tokia Lietuvoje. Nesinori kalbėti apie Pusbrolius Aliukus ir panašius „Sveikinimų koncertų“ favoritus, taip pat ir apie „Brolius Rambynus“. Nes „Saulės broliai“ – visiškai kitame lygmenyje, tai ne tik šeimyninis, bet ir iš tiesų talentingas projektas. Sauliaus charizma, įvairiapusiškumas, muzikinis profesionalumas bei jaunatviškai paprasti ir šviesūs Donato tekstai, malonus balso tembras bei energingos muzikinės kompozicijos, leidžiančios atsiskleisti ir kitų grupės narių profesionalumui, garantuoja ne tik gerą, bet ir netikėtumų kupiną vakarą.

                     Tai, ką šįsyk išgirdome, buvo ne tik vokalinės dainos, bet ir pačios įvairiausios muzikinės kompozicijos, leidusios pirštais žarstyti degančius dykumų smėlynus, pajusti, kaip basas pėdas kutena keltiškai žalios kalvos, vaitoti sykiu su liūdna Armėnija ar įsivaizduoti, kad smagiai dardame traukiniu per bekraštes prerijas. Koncerto metu skambėjo dainos „Naktis“, „Lietaus ašara“, „Saulėtam danguje“, „Baltoji ragana“, „Kur tu“, „Saulės vaikai“ ir netgi  valsas. Publikoje pamatęs sėdintį tėtį Saulius prisipažino, kad iš tiesų šis valsas skirtas jam. Kaip žinia, sunku įsivaizduoti šeimą, kur vyresnysis brolis nemėgtų paerzinti jaunėlio, tad Saulius išdavė ir Donato paslaptį: „Jis parašė dainą mamai, o aš tėčiui, bet aš buvau pirmas“, – draugiškai juokiasi jis. Klausantis tokios gausybės įdomių, neretai egzotiškai skambančių kompozicijų į galvą atlekia mintis – o jeigu į koncertus dažniau ateitume ne žiūrėti, o užsimerkti? Iš tiesų klausytis, regint pro akis nenuilstančiai skriejančius vaizdus, uodžiant nepažįstamus kvapus, persikelti į tas vietas, kur mus kviečia muzika...

                     Tačiau sunku atitraukti akis nuo to, kas vyksta scenoje. Ten tartum indėnas, sklidinas per kraštus besiliejančio natūralaus, laukinio džiaugsmo, šūkčioja ir dūksta Saulius Petreikis, kai tuo tarpu Donatas susikaupęs, rimtas, tik kartais blyksteli džiugi ir laiminga jo šypsena. Kiti muzikantai taipogi panirę į muziką, tačiau sykiu iš žvilgsnių ar trumpučių susišnabždėjimų neįmanoma nepajusti jų šilto santykio, nuoširdaus džiaugsmo grojant ne todėl, kad reikia, o todėl, kad taip gera ir kitaip jie tiesiog negali. Vienas malonumas klausytis, kai daina savo spalvas ir charakterį įgyja ne tik teksto ir vokalo dėka, bet ne ką mažiau svarbūs ir įtaigūs muzikantų instrumentiniai solo, kiekvienas turintis atskirą charakterį, nuotaiką, tarytum sprogstantys garsų ir paskui juos vilnijančių atgarsių kiekviename iš mūsų lavina.

                     Net koncertui pasibaigus galvoje tebeskamba dainos eilutės: „Gal danguje bus gyvybė,/ Gal saulės vaikai ras ramybę Marse“. Iš tiesų rodosi, lyg su „Saulės broliais“ būtume pabuvoję kitoje, šviesesnėje planetoje. Na, o tiems, kurie trokšta (vėl) ten ištrūkti, gera žinia – netrukus broliai sugrįš su pirmuoju savo albumu. O mes, šildydamiesi prisiminimais apie šį vakarą, lauksime.